Paprastas gyvenimas ir išaukštintas mąstymas

child-1141497_960_720

Visame pasaulyje gaminama gausybė pramonės ir žemės ūkio produktų. Tačiau, nepaisant didžiulių gamybinių pajėgumų, jų vis tiek stinga, nes pasaulyje knibždėte knibžda vagys. Vedose teigiama, kad žmonės virsta vagimis, kai ekonominį vystymąsi plėtoja dėl juslinio pasitenkinimo.

Viso šio tariamo stygiaus ir skurdo esminė priežastis – išnaudojimas. Vienos tautos, išsikerojusio vartotojiškumo skatinamos, išnaudoja kitas. Regis, tapome nepasotinami – trokštame vis daugiau ir daugiau technikos stebuklų: kurą ryjančių automobilių, egzotiškų patiekalų, mados naujovių ir dar vienos poros batų. Bet ar mums išties to reikia? Ar tai gali suteikti mums tikrą laimę?

Kartą vienos labai turtingos šeimos tėvas nusivežė savo sūnų į kaimą, norėdamas jam parodyti, kaip žmonės skurdžiai ten gyvena.

Jie praleido porą dienų ir naktų vienos, tėvo manymu, labai varganos šeimos ūkyje. Grįžtant atgal, tėvas paklausė sūnaus:

– Kaip tau patiko kelionė?

– Ji buvo nuostabi, tėti.

– Ar matei, kaip varganai gyvena tie žmonės? – paklausė tėvas.

– O taip, – atsakė sūnus.

– Tai sakyk, ko tu pasimokei šioje kelionėje?

Sūnus atsakė:

– Aš pamačiau, kad mes turime vieną šunį, o jie – keturis.

Mes turime baseiną, kuris siekia kiemo vidurį, o jie – upelį, kuris neturi pabaigos.

Mes turime importinius sodo žibintus, o jie – žvaigždes nakties skliaute.

Mūsų vidaus kiemelį riboja priekinis kiemas, o jie turi visą horizontą.

Mes įsikūrę mažame žemės lopinėlyje, o jie – laukuose, kurie driekiasi toliau nei užmato akys.

Mes turime tarnų, kurie mums tarnauja, o jie patys tarnauja kitiems.

Mes perkame maistą, o jie užsiaugina patys.

Mes apsitvėrėme tvoromis, kad apsaugotume savo nuosavybę, o jie turi draugus, kurie juos globoja.

Berniuko tėvas tylėjo netekęs žado. Tada sūnus pridūrė:

– Ačiū, tėti, kad parodei, kokie mes vargšai.

Nesibaigiantis materialių troškimų srautas ir bergždžios pastangos juos patenkinti sugriauna mūsų proto ramybę ir verčia be saiko eksploatuoti vertinguosius Žemės išteklius. Šitaip sukeliame disbalansą, kuris savo ruožtu įstumia į skurdą daugybę žmonių.

Tiesa ta, kad žmogaus gyvenimas skirtas aukštesniam tikslui. Jei tik minimaliai tenkinsime savo poreikius, gyvenimas taps paprastesnis ir liks daugiau laiko dvasinei praktikai. O ši praktika padės mums atsikratyti begalinių troškimų ir taip pasieksime vidinę ramybę.

Dhirašanta Gosvamis

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!