Paminklas meilei

pexels-photo-1382731

Ji mokėjo mylėti beatodairiškai ir atsidavusiai, lyg paskutinį kartą. Tik jis apie tai kol kas nežinojo. Šansą tai sužinoti jis gavo: paskyrė jai pasimatymą 19:00 val. prie kino teatro. Ji atėjo (ne, ji atskrido ant meilės sparnų!), o jo – nėra.

„Tikriausiai aš per anksti atėjau“, – pamanė ji ir nusprendė palaukti.

Praėjo valanda, kita – jis nesirodė.

„Gal jis užtruko darbe?“ – pagalvojo ji ir nusprendė dar palaukti.

Sutemo. Pasibaigė paskutinis seansas, žmonės būreliu traukė į sustojimą.

„Eik namo, jis neateis!“, – linksmai patarė jai svaigtelėjęs dėdulė. Ji nutylėjo – ar mažai kvailių šioje žemėje? Iš kur dėdulė ištraukė, kad jis neateis? O gal jis tiesiog pamiršo, prie kurio kino teatro tarėmės susitikti? Miestas didelis, kino teatrų daug… važinėja dabar po miestą, jos ieško… reikia dar pakentėti.

Ryte sumišęs kiemsargis, klapsėdamas akimis, stabtelėjo prieš ją.

– Ko stovi?

– Laukiu!

– Ir ilgai lauksi?

– Jeigu reikia – visą gyvenimą.

– O jeigu… hm… nieko nesigaus?

– Jeigu aš dabar išeisiu, tikrai nieko nesigaus. Tad geriau palauksiu.

– Na, lauk, – sutiko kiemsargis ir nušlavė nuo jos kojų pūkus.

Vakare vietinė tetulė atnešė šiltų pyragėlių su bulvėmis ir termosą arbatos.

– Matau, lauki. Ir aš saviškio iš karo taip laukiau… tikėjausi. Bet neatėjo, ne. Atgulė kovos lauke. Pavalgyk, mieloji, atgauk jėgas. Laukti – sunkus darbas.

Ji atsigavo, net pasitikėjimas savimi sustiprėjo – tarytum ir ji laukia savojo iš kovos lauko. O sukrimtusi pyragėlius dar geriau pasijuto, atgavo jėgas.

Ir kitą dieną ji laukė, ir vėliau laukė… Pradžioje buvo sunku, maudė nugarą ir tirpo kojos, o vėliau nieko – priprato. Tie, kurie laukia, visada anksčiau ar vėliau praranda dalį savo jautrumo ir pripranta prie laukimo.

Kino teatras buvo įsikūręs judrioje vietoje ir pro šalį praėjo daugybė vyrų, kurie būtų mielai su ja susipažinę, bet kiekviena jos kūno ląstelė transliavo: „Užimta. Laukiu. Neblaškyti.“, ir jie perskaitę žinią, eidavo savais keliais.

Taip pasibaigė vasara ir gaivią žalumą pakeitė geltoni rugsėjo lapai. Per vasarą ji sustiprėjo vidumi ir kūnu, įdegė, sustingo savo meilės didybėje ir, iš tiesų – tapo panaši į paminklą.

Prasidėjo niūrios rudens dienos. Kiemsargis iš kažkur atitempė didelį plokščią akmenį ir padėjo jai po kojomis. Užlipo, pamindžikavo ir vėl sustingo. Kiemsargis buvo patenkintas. Dabar ir jam bus lengviau šluoti aplink ją, o ir jai per lietų nereikės mirkti baloje.

Pradžioje jai buvo nesmagu stovėti aukščiau kitų, bet vėliau atrado tame aukštesnę prasmę, ir net kelias: pirma – iš aukščiau geriau matosi – taip ji tikrai nepražiopsos jo, antra – nepasimes minioje, trečia – jos kantrus laukimas buvo perpildytas tauriais jausmais ir buvo vertas vienokio ar kitokio pjedestalo.

Į kino teatrą einantys žmonės pradžioje stebėjosi, domėjosi, o vėliau įprato – žmonės greitai prie visko pripranta. Na, stovi kažin koks paminklas, tegu sau stovi, negi trukdo?

Ekskursijų gidai vesdavo prie jos grupes ir pasakodavo:

– O čia – žymus mūsų miesto paminklas. Autorius nežinomas. Vieni šaltiniai vadina šią alegorinę figūrą „Laukimas“, kiti – „Paminklas Meilei“. Šalia jos jaunimas skiria pasimatymus. Tad dabar turite kelias minutes nusifotografuoti šio paminklo fone.

„Na va, ne veltui aš čia stoviu, – galvojo ji. – Sukūriau paminklą savo meilei… Vertina… Malonu. Jis ateis – nustebs, apsidžiaugs, įvertins“.

Ir vieną dieną jis atėjo. Ji pažino jį iš karto, nors ir buvo labai pasikeitęs: pasenęs, pražilęs, pliktelėjęs, užsiauginęs pilvuką. Jis ją taip pat pažino – ji neskaičiavo laiko ir todėl beveik nepasikeitė, tik įgijo monumentalumo.

– O, šimtą metų nematyta… – vangiai nustebo jis. – O ką tu veiki ant šio akmens?

– Aš tavęs laukiu! – džiaugsmingai pranešė ji.

– Seniai lauki?

– Aha! – išdidžiai atsakė ji. – Nuo tos dienos, kai tu mane pakvietei į pasimatymą!

– Na nieko sau! O kam?

– Kaip „kam“??? Todėl, kad vis dar tave myliu!

– Aaaaaaa…. bet šita…. na… be reikalo.

– Kodėl be reikalo? Juk tu atėjai! Ir aš tavęs sulaukiau. Dabar mes niekada neišsiskirsim ir visada būsim drauge!

– Na… nieko nepavyks. Veltui tu čia viską… Per vėlu. Aš turiu šeimą, vaikų, anūkų. Mes dabar į kiną einame. Va, ten mano šeimyna, – mostelėjo jis ranka.

Ji pažiūrėjo į tą pusę, į kurią jis rodė. Suprato: tetulė gėlėta suknele – žmona, jauna moteris su vaiku ant rankų – vyresnioji dukra, o šalia ir sūnus, ir kita dukra – paauglė.

– Nejau visas gyvenimas praėjo? – negalėjo patikėti ji.

– Na taip, kažkaip taip… Gerai, aš jau turiu eiti. Pavėluosim į seansą. Tai… laimingai tau.

– O kodėl tu tada neatėjai? – šūktelėjo ji tolstančiam vyriškiui.

– Jau neprisimenu. Atleisk… – per petį šūktelėjo jis ir nuėjo pas savo šeimą.

Visi draugiškai patraukė į kino teatrą, žiūrėti filmo, kuris prasideda 19:00 valandą. O ji pasiliko ant savo pjedestalo – „Paminklas Meilei“. Pro šalį ėjo žmonės, aplink virė gyvenimas, judėjo, keitėsi. Ir jai reikėjo žengti vieną vienintelį žingsnį, nulipti nuo pjedestalo ir iš laukiančiųjų sąrašo persikelti į gyvenančių gretas.

„Per vėlu“, – pasakė Protas. „Baisu“, – sušnibždėjo Jausmai. „Nesąmonė“, – nusišaipė Vertinimas. „Ir vis dėlto, pabandyk“, – paprašė Širdis.

 

Iš rusų kalbos pasaką vertė ir pagal Elfikacka3ka.ru straipsnį parengė Ilona Tamošiūnienė, svetainė: Drasagyventi.lt

Pasidalinkite su kitais!