Pamąstymas apie kryptingumą meditacijoje ir laiškas Tau

15589950_1696334260392141_2414498651488322821_n

Vakar Bernardinų bažnyčioje stebėjau draugės Ingridos sukurtą kontempliatyvią meditatyvią animaciją „1-asis Dvasios metų laikas“. Apie šią projekciją jau rašiau straipsnyje „Apie tylos kalną meditacijoje ir traškančias žvaigždes“, tačiau šį kartą išgyvenau kitokį santykį su šiuo kūriniu dėl kitos – sakralios – aplinkos ir vidinių išgyvenimų, kurie dabar vis labiau įgauna kitokį pavidalą, pereina iš nevilties į naują gyvenimo ciklą su tam tikru abejojimu, bet nuojauta, kad tai kažkur veda. Iš kolektyvinių simbolių, per visą kosminio ciklo ratą dabar jie transformavosi į vidinės kelionės ženklus… Supratau, kad tyla yra ne tik drąsus kopimas į kalną link vidinio balanso, tai – nuolatinis pokalbis, santykis su savimi ir aplinka, tik be žodžių, su buvimu vienoje kryptyje.

Visada kažkur krypstame – ar pirmyn, ar atgal, bet judėjimas yra mūsų prigimtyje. Stebėjau šalia sėdinčius žmones, jų pakeltą aukštyn žvilgsnį, ir supratau, kad mes išgyvename tą pačią kryptį ir tuos pačius, tik gal mažiau ar daugiau didesnius, nuokrypius, lyg plauktume jūra, kurioje būna visko: ir lengvo vėjelio, ir pražūtingų audrų. Tada prisiminiau, ką neseniai išgyvenau žiūrėdama į Kristų. Mažame kambarėlyje, kur beveik niekas nesilanko, saulės šviesoje, pajutau, kad tyla kalbasi su manimi. Šis kančios simbolis, į kurį žmonija sudėjo visas viltis, dabar atrodė kitaip: ne nuvalkiotai, sentimentaliai ar „davatkiškai“, o išties suprantamai: yra viena kryptis, kuri veda per tam tikrus ciklus, tik ne visi į ją veržiasi. Kančia nėra tik ašaros, į kurias niekas neatsiliepia. Tai – Tylos, Kūrėjo ranka tokiu būdu veda į kalną, kad taptum stipresnis su kiekvienu pasilypėjimu.

Anksčiau maniau, kad žmonijos bekryptiškumas kyla dėl didelio vidinio triukšmo, tačiau imu manyti, kad visa tai – dėl vidinio sužeistumo, iš kurio stengiamės kuo greičiau ištrūkti, imdamiesi absurdiškų veiksmų, arba užsilaikome tame sužeistume ir nieko nebeįsileidžiame į savo pasaulį – tada tampame tokiais vienišais, kad prarandame bet kokią kryptį. Bet kai leidžiame apvalančiai tylos ugniai sudeginti tą juodąją mumyse rusenančią liepsną, pripildyti tas skyles, kuriose trūksta šilumos, pamažu ir vėl sutvirtėjame, nes atsiranda jėgų eiti toliau. Dar niekada taip nemąsčiau apie apvalančiosios ugnies reikšmę meditacijoje – kai klausomės tylos, mūsų dvasia yra persmelkta kuriančios liepsnos šviesa, kuri savo ruožtu atsispindi kasdienybėje. Kasdienybės simboliai mus palaiko, kad nepaklystume, kad rastume kelią namo, iš kur išėjome tam, kad grįžtume su liepsnele, įgavusia naują pavidalą. Kančia yra mūsų vedančioji ranka, kai apankame nuo vidinio triukšmo ir sužeistumo. Tai – nuoroda į tylos buveinę, kur gera pailsinti sudirgusią širdį. Kančios nereikia niekinti ar ją keikti. Jai pakanka šiek tiek nuolankumo ir įsiklausymo, kur veda šis kelias. Jei nemokame klausytis, nekaltinkime kitų už savo kurtumą, nes tokia kančios prigimtis – vesti į naują gyvenimo ciklą.

Šios meditatyvios animacijos dėka išgirdau, kad šalia manęs budintys žmonės iš niekur neatsirado ir niekur nedingo – kiekvienas čia tam, kad atleistume sau ir kartu nukreiptume žvilgsnį aukštyn, kur blyksi ugnelės, sudeginančios visus vidinius rėmus ir įkalintas mintis. Tyla yra viso gyvenimo pokalbis su tuo, kas mus jungia, kas ateina į mūsų gyvenimus ir kam tenka mus palikti, kad ir kaip būtų sunku. Tyloje išgyvenamas dvasinis vientisumas atveria tai, kas tūno po devyniais užraktais vienatvės ir liūdesio vienutėje. Belieka atsitiesti, palinkėti sau ir kitiems pagarbaus abipusiškumo ir leistis į kalną kopti toliau.

************

Tokiu laiku, kai tenka vėl atsigręžti į Tave, stebiu krentantį sniegą ir jaučiu, kad su manimi kalbiesi. Ledo karoliukais apšarmoję langai blyksi šventinėmis lemputėmis lyg žvakutės, kurias pakėlę galvas nešamės į Tavo kalną vilties uždegtomis širdimis. Šalimais ūžia mašinos, išmesdamos pajuodusius dūmus, o gatvele kažkur skuba žmonės. Kai priėjau mažą kambarėlį, kuriame saulės vitraže atsispindi kančios klausimas, pajutau, kad Tu turi atsakymą. Pasilypėju laipteliu aukščiau, kad galėčiau geriau jį išgirsti, ir imu verkti, nes atsakymo nesuprantu. Bet tai tik tam, kad Tu prieitum arčiau ir padėtum suprasti. Tu esi kalnas, kuriuo kopti be galo sunku, bet gera, nes Tavo prieglobstyje išnyksta visos nuospaudos. Pasaulio ciklai veda į Tavo karalystę su tam tikru ritmu ir veržlumu. Tave įvardina tūkstančiais vardų, ir visi pasiima autorines teises sau. Iš Tavęs gimsta galia stiprėti ir augti, kai niekas nepadeda. Atsigręžiu į tuos, kurie šiuo metu išgyvena neviltį, ir stebiu, kaip Tavo ugnies karūna įkvepia naujam gimimui. Tam reikia laiko, nes ne viskas išgydoma ugnimi, kai nenorima išgyti.

Tykiai krentant sniegui kažkas ieško atsakymo ir dairosi pro užsklęstas mažo kambarėlio duris. Ir todėl jos užsklęstos, nes nėra viduje žiburio, kuriuo pasišvietus galima pereiti į kitą gyvenimo ciklą. Tu niekada nebėgi nuo manęs, nes manimi pasikliauji, ir niekada neišeini tik tam, kad nebūtų kur grįžti. Tu žinai, kur turiu eiti, ir supranti, kodėl nežinau, kur eiti.

 

Parengė Jūratė Ziedelytė – tinklaraštininkė, tekstų kūrėja ir vertėja

Autorės tinklaraštis Ramu

Pagrindinė nuotrauka Jūratės Ziedelytės

Pasidalinkite su kitais!