Pagarba – raktas į žmonių širdis (II dalis)

key-1422806_960_720

Pagarba – tai būtent tas jausmas, tas raktas, kuris leidžia mums įeiti į kito žmogaus širdį ir pamatyti jo vidinį pasaulį.

Anksčiau rašėme…

Pagarba yra visa ko pagrindas ir jeigu žmogus ką nors pasiekė šiame gyvenime, tai tik dėl pagarbos. Jeigu žmogus ko nors neteko, tai tik dėl to, kad jam trūko pagarbos jausmo – būtent tai skelbia seniausi pasaulio šventraščiai. Pagarba yra kultūros dalis, o tai reiškia, kad tai yra kažkas, kas kultivuojama (praktikuojama). Žmogus turi būti kultūringas, vadinasi, jis turi nuolat tobulėti. Puikus pavyzdys yra sportininkas, kuris kelia svorius norėdamas tapti čempionu. Nepakanka kelti tokį pat svorį visą gyvenimą, reikia stengtis daryti daugiau. Būtent su tokiomis pastangomis ateina natūralus džiaugsmas… ne veidmainiškas. Tai rodo, jog žmogus sutvertas tam, kad nuolat tobulėtų.

Galima paklausti: o ką reiškia tobulėti?

Argi mes netobulėjam kurdami tiek daug naujovių?

Susisiekimas stipriai pažengė į priekį. Jau nebereikia su draugu iš anksto tartis, kada jis paskambins į namuose esantį telefoną, kad aš tuo metu bučiau prie jo ir galėčiau pakelti ragelį. Dabar tai įmanoma tiesiog bet kur ir bet kada surinkus numerį mobiliuoju telefonu. Šiais laikais beveik kiekviena šeima turi bent du automobilius. Parduotuvėse – platus maisto pasirinkimas ir visas prekes galima įsigyti vienoje vietoje, vienos prekės nebereikia laukti ilgoje eilėje. Tai galime padaryti netgi neišeidami iš namų, tiesiog internetu. O! Beje internetas, savo socialinių tinklų populiarumu, jau, ko gero, nurungė gyvą bendravimą… Kyla klausimas: ar mes tikrai galime pilnai patenkinti savo poreikius per internetą? Pamėginkite pavalgyti internetu: ekrane įsijunkite kokio nors gardaus patiekalo nuotrauką, paimkite šaukštą ir kiškite jį į ekraną su jausmu, kad tuojau aš patirsiu skonį ir sotumo jausmą. Bet ką gi aš gaunu? Ar tikrai gaunu tai, ko noriu? Ne. Tai ką aš gaunu tokiu atveju? Atsakymas: dar vieną nusivylimą dėl nepateisintų lūkesčių, taip ir vėl lieku be patirto skonio ir sotumo jausmo. Taip ir gyvas bendravimas skiriasi nuo bendravimo per atstumą.

Mūsų gyvenimas, kurį mes taip stipriai branginame, iš tiesų susideda iš 2 gyvenimų, kuriuos gyvena kiekvienas žmogus.

Pirmasis – tai mūsų išorinis gyvenimas, kurį sudaro pareigų atlikimas, darbas, pomėgiai, poilsis, šeima.

Antrasis – tai mūsų vidinis gyvenimas. Jis susideda iš klausimų: kas aš toks esu? Ką aš veikiu? Kas mane supa? Kas yra Dievas? Kas yra laikas? Ir taip toliau. Kitaip sakant, antrasis mano gyvenimas – tai motyvacija, prasmė viso to, ką aš darau.

Šiais laikais mes didesnę prasmę teikiame pirmajam gyvenimui, o dėl antrojo per daug nesukam galvos… „Kažkaip ten viskas savaime susitvarkys… Nes dabar aš esu čia, darau tai, ką matau pats ir tai, ką mato kiti…“ Bet savaime, deja, nesusitvarkys. Ar kada matėte kambarį, kuris pats susitvarkytų? Ir susitvarkytų būtent taip, kaip jūs tuo metu to norite? Ne… mes turim nuolatos valyti savo širdies kambarį, kuriame esame 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Ir ne tik valyti, bet ir saugoti nuo plėšikų, kurie vagia mūsų brangų laiką. Būtent tam ir yra skirti Vedų šventraščiai. Jie padeda moksliškai atsakyti į natūraliai žmogui kylančius aukščiau minėtus klausimus. Jie moko su šypsena pasitikti sunkumus ir maksimalia išmokti juose slypinčias pamokas.

O kas gali mokytis?

Kas, iš tikrųjų, gali išmokti pamoką ir nebegrįžti prie jos vėl ir vėl visą savo gyvenimą? Paprastai mes girdim daug teorijos, bet pastebim, kad praktiškai tai neveikia. Atsakymas – nuolankus žmogus. Tik jis gali mokytis iš gyvenimo, iš kitų žmonių gyvenimo, iš dvasinio mokytojo ir tik nuolankus žmogus gali iš tikrųjų, be sarkazmo ar pašaipų nuoširdžiai gerbti kitus. Gerbti dėl to, kad kiekvienas iš jų yra vertas pagarbos. Mes neanalizuosime išdidumo priežasčių, tačiau aptarkime, kaip tas išdidumas hierarchiškai vystosi mūsų viduje.

Vedose sakoma, kad pradžioje tai yra „avagja“ – kada aš pradedu į kitus žiūrėti truputį iš aukšto, tai subtilus ir labai sunkiai pastebimas jausmas. Beje, yra sakoma, kad dvasinis gyvenimas prasideda būtent tada, kai aš liaujuosi į kitus taip žiūrėt.

Antrasis išdidumo etapas – „upekša“. Šiame etape aš pradedu vengti konkretaus žmogaus, nenoriu jo klausyti, nenoriu su juo kalbėti, vengiu bendradarbiauti ir visomis prasmėmis ignoruoju šį žmogų. Kiekvieno žmogaus gyvenime yra bent vienas asmuo, kurį jam labai sunku pakęsti. Jeigu nededu jokių pastangų ir nekovoju su šiuo išdidumu, jis gali peraugti į trečiąjį etapą.

Trčiasis etapas – „dveša“. Tai aiškus pyktis konkrečios asmenybės atžvelgiu. Savo viduje aš imu protestuoti prieš šį žmogų, kuriu mentalinio lygio planus, kaip su juo susidoroti. Tačiau tai dar nepasireiškia išoriškai, fiziniame lygmenyje. Jeigu aš vis dar nesustoju ir nenutraukiu visos šios painios grandininės reakcijos, artėju prie paskutinio etapo.

Ketvirtasis etapas – „ninda“, tai konkretus įžeidimas žodžiais ar veiksmais. Jis grubiai pasireiškia fiziniame lygmenyje. Tai baisiausias dalykas, kuris tik gali nutikti. Šventraščiuose yra sakoma, kad strėlę, kuri įsmigo, galima išimti, tačiau žodžiai paliečia žmogaus širdį ir pasilieka ten visada. Žmogus gali nuolankiai sakyti, kad viskas gerai ir jis nepyksta, bet, iš tikrųjų, nepykti bei nepriimti įžeidimų gali tik šventas žmogus, kitais atvejais tas pyktis patenka į mūsų širdį.

Taigi mes turime labai saugoti savo širdį, taip pat saugoti širdis tų žmonių ar gyvųjų būtybių su kuriomis dabar bendraujame ar bendrausime. O tam mes turime būti ne išdidūs, o nuolankūs. Mes turime gerbti savo aplinką ir visą laiką stengtis atsakyti į aukščiau minėtus klausimus. Tam, kad visa tai gebėtume padaryti vienu metu, yra reikalingas mūsų dėmesingumas.

Devanath das

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!