O kas gyvenime prasminga, mama?

animal-2649596_960_720

Šis vakaras niekuo nesiskyrė nuo daugelio kitų. Po ilgų klajonių dangaus platybėmis mažasis Liepukas ir jo mama ieškojo ramios užuovėjos, kurioje galėtų nutūpti ir saugiai praleisti naktį.

Pasikartojančios šilto vėjo bangos pažadino mažajame Liepuke žaismingumą ir jis sukaupęs visas savo jėgas pradėjo sklandyti aplink savo mamą, dovanodamas jai amžinybėje ištirpstančią šypseną. Tuo pat metu saulė dovanodama paskutinius šios dienos spindulius karts nuo karto pažadindavo vidinę šilumą, kuri paliesdavo abiejų keliautojų trapias kojytes. Abu nusišypsodavo lyg pasidalinę savo pasauliu nebylia kalba, kuri tik sustiprindavo jų vidinį ryšį. Mažasis Liepukas nusičiaudėjo sudrebindamas aplinkui jį esančius debesis ir iš visų jėgų stengėsi pasivyti vis tolstančią mama. Senoji paukštė skrido senu jai pažįstamu būdu, sutelkusi visą dėmesį į „būsto“ paiešką šiai nakčiai. Jos ramybę palietė klausimas, kuris mažajame Liepuke tūnojo nuo ryto.

– Mama, kaip žinoti kas yra prasminga? Ir ar visiems prasmė yra vienoda?

Pasikartojantis vėjo gūsis nunešė klausimą dar arčiau mamos taip paliesdamas jos širdį ir išmintį, kurią ji kantriai kasdien nešiojosi savo viduje, pamiršdama jos svorį ir panaudojimo prasmę. Dar keli pasikartojantys vėjo gūsiai joje pažadino meilę ir ji prakalbo:

– Mažasis Liepuk, pasižiūrėk žemyn. Ar matai mamą, kuri žaidžia smėlio dėžėje su savo vaiku?

Pasiklydusios iš smalsumo akys sustojo. – Taip. Matau, mama.

– Tai štai, Liepuk. Kiekvienam praeiviui mažasis kūdikis yra tik vaikas, tačiau mamai tai yra jos vaikas. Tai yra vienintelis, ypatingas, mylimiausias vaikas. Tai yra jos prasmė.

Mažojo Liepuko viduje kunkuliuojanti energija pažadino dvejonę. Nežinodamas, ar teisingai suprato, jis nepasimetęs prakalbo:

– Mama, nežinau ar aš supratau.

Tyloje pasiklydę žodžiai, abiejuose pasėjo ramybės sėklą ir nuolankiu žvilgsniu jie žiūrėjo į tolį, prisimindami, jog artėjanti naktis reikalauja greičiau susirasti namus. Ramybe spinduliuojanti mama prabilo:

– Liepuk, prisimink savo geriausią draugą paukštį Lorį. Jis senas niurzga vienišius, kurį kiekvienas pamatęs nori aplenkti, apsaugodamas save nuo nereikalingų komentarų. Bet juk tu jį myli. Juk tau smagu leisti laiką su juo. – Liepuko viduje pabudo žaismingumas.

– Mama, jis pats geriausias. Vakar mes abu užsirišome akis ir puse dienos sklandėm ore kartodami: „Aš tave pagausiu“. „Aš tave pagausiu“. Loris pats geriausias mano draugas.

– Tai štai, Liepuk. Kažkas skrisdamas pro šalį pagalvotų, jog Loris tik vienas iš daugelio paukščių. Bet tau jis – ypatingas paukštis. Tu jį myli ir tau laikas su juo yra prasmingas.

Liepuką apgaubė stipri meilė, kuri kartais sudrebindavo jo stabilų sklandymą ore. Tačiau susiėmęs jis vėl grįždavo į savo kelią. Po ilgos tylos Liepukas prabilo:

– Mama, bet ir tu kitiems esi tik paukštis. O man esi mama, kurią be galo myliu. Be galo, be galo myliu. Ne, tu ne šiaip paukštis. Tu ypatingas paukštis. Tu paukštis, kuris kas vakarą mums ieško nakvynės. Tu paukštis, kuris mums atneša valgyti. Tu paukštis, kuris kasdien mane moko skraidyti. Mama, tu esi ypatingas paukštis.

Senolės paukštės širdis pradėjo garsiai plakti. Joje pabudusi meilė norėjo apgobti šalia esantį sūnų ir jam padėkoti už kiekvieną jo taip lengvai ištartą žodį. Vietoj to ji prabilo:

– Taip, Liepukai, aš tavo mama ir be galo tave myliu. Leiskimės čia. – Ir jie atsidūrė paukštei taip gerai pažįstamoje vietoje, kurioje prisiminimai keitė vienas kitu. Taip paslėpdami akimirką, kurioje ji buvo. Jai tai buvo ne pirmas kartas. Ji žinojo – ši vieta ypatinga… Žinodama, kad jau visai tuoj ji bus pavogta prisiminimų, iš jos lūpų impulsyviai išsprūdo paskutiniai keli žodžiai šioje dienoje:

– Liepuk, geltonos sienos, kurias rytoj išvysi dienos šviesoje, tau niekada nebus tik šiaip geltonos sienos. Kiekvieną dieną negalėsi praskristi pro jas nesustojęs. Net ir matydamas, jog niekas čia nestoja, tu širdyje žinosi – tai ypatingos sienos. Ir tavo širdis visada matys prasmę čia sugrįžti. Tikiuosi, kad atsakiau į tavo klausimą. Labanaktis, mano ypatingas paukšteli.

Viltarė Večkytė

Autorės „Facebook“ paskyra „Tau ir apie tave“

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!