O jei viskas, ko noriu, tai vidutiniokiškas gyvenimas?

forest-2942477_960_720

O ką, jei viskas, ko noriu, yra kuklus, lėtas ir paprastas gyvenimas? Jei laimingiausia esu kažkur tarp? Ten, kur slypi ramybė. O ką, jeigu aš – vidutiniokė – ir renkuosi į tai reaguoti ramiai?

Pasaulis – tokia triukšminga vieta. Rėksmingi, pamokslaujantys balsai, nuolat nurodinėjantys skubėti, tobulėti, kurti, siekti, trokšti, įgyti, varžytis ir vis geisti daugiau. Vis daugiau ir geriau. Aukoti miegą vardan produktyvumo. Vargti iki tobulybės. Arba viskas, arba nieko. Pakeisti pasaulį. Padaryti savo gyvenimą reikšmingą.

Bet jeigu aš tiesiog to savyje neturiu? O ką, jei stengdamasi pasiekti tobulybę aš tampu liūdna, išsisėmusi ir visiškai išsekusi? Tai išgręžia paskutinius džiaugsmo lašus. Ar aš nesu paprasčiausiai pakankama?

O ką, jeigu užaugusi aš nieko reikšmingo taip ir nenuveiksiu, išskyrus, žinoma, būsiu mama, sesuo ar žmona? Artimiausi man žmonės, kuriems galiu daryti poveikį, žino, kad yra mylimi ir kad aš, pasitaikius kiekvienai progai, rinkčiausi juos vėl ir vėl. Argi to nepakanka?

O ką, jei aš taip niekuomet ir nepastatysiu našlaičių prieglaudos Afrikoje, bet retkarčiais pasidalinsiu maisto produktais su vargstančiais žmonėmis arba finansiškai paremsiu keletą vaikų savo šalyje? O ką, jeigu aš tiesiog dovanosiu tas mažytes dovanas, kurias turiu, šiam pasauliui ir tikėsiuosi, kad to pakanka?

O ką, jei aš tiesiog nenoriu išleisti receptų knygos, įkurti šešiaženklio verslo ar skaityti paskaitų prieš tūkstančius žmonių? Bet rašau, nes turiu ką pasakyti, ir rūpinuosi nedidele man svarbių moterų bendruomene bei skatinu jas pačias mylėti ir gerai rūpintis savimi. Nes daugiau ne visada yra geriau, be to, kiekviena asmenybė yra svarbi. Ji yra pakankama.

O ką, jei aš paprasčiausiai ramiai priimu šį vidutiniško sudėjimo kūną – nei per didelį, nei per mažą. Vidutinišką. Priimu jį su meile ir neturiu nė menkiausio noro auginti geležinius raumenis ar siekti, kad kūne būtų tik 18% riebalų. Susitaikau su tuo, kas esu, ir nusprendžiu, kad kai gulėsiu mirties patale, niekada nesigailėsiu tiesiog buvusi savimi. Priimkite mane tokią, kokia esu, arba palikite mane ramybėje.

O ką, jeigu aš rūpinuosi namais taip pat tik vidutiniškai gerai: retai tvarkausi iš pagrindų, bet palaikau įprastą tvarką, gaminu tikrą maistą, bet vis tiek retkarčiais nusidedu picai, o kartais pati pašiurpstu nuo visiško chaoso kai kuriuose namų kampeliuose? O jei aš iš tų, kurie mėgsta planuoti meniu ir biudžetą, bet vis tiek kartais sulaužo savo pačių taisykles, o vėliau ir vėl griežtai stumiasi į priekį? Iš tų, kuriems ne itin rūpi įmantrus namų dekoras ir prašmatnūs daiktai. Mano namai kuklūs, bet saugūs.

O jeigu aš nesutverta paklaikusiam mūsų visuomenės tempui ir nesugebu netgi pradėti jo vytis? Regiu daugybę žmonių, iš pažiūros turinčių bekraštę energiją ir ištvermę, bet žinau, kad man reikia be galo daug vienatvės ir ramybės, apsčiai poilsio ir gausybės dienų, kai laiko tiesiog neplanuoju, kad išlikčiau sveika. Sveiko kūno, sąmonės ir sielos. Ar tokia aš esu pakankama?

O ką, jei kai kuriems esu pernelyg religinga, o kitiems – nepakankamai dvasinga? Ne evangeliška. Nepakankamai drąsi. Ir vis dėlto trokštanti ramiai, tikruose santykiuose dalintis savo giliai įsišaknijusiu tikėjimu. Taip pat ir savo dvejonėmis bei netikrumais.

To taip pat turės pakakti.

Ir kas tada, jei esu ištekėjusi jau dvidešimt vienerius metus, jei šiandien savo vyrą myliu labiau, negu vakar, tačiau niekada nepatyriau romantiškos pasakų istorijos? Jei laužau visas „santuokos ekspertų“ taisykles apie tai, kad svarbu turėti daug bendros veiklos, pomėgių ir panašumų? Mes neturime. Mums patinka leisti laiką ir drauge, ir atskirai. Ar mūsų santuoka pakankamai gera?

O ką, jeigu aš – tokia mama, kuri žavisi savo vaikais, bet kuriai reikia laiko sau ir retkarčiais savo poreikius padaryti svarbiausiais? Kuri nemėgsta žaisti, bet visada apkabina ir palaiko savo vaikus bei jų polinkius. Vidutiniokė mama, niekada neišpildanti netgi savo pačios vilčių, kaip būti „pakankamai gera“ – o ką bekalbėti apie kitų lūkesčius?

O ką, jei aš su meile priimu savo trūkumus ir nustoju juos keikti? Susitaikau su tuo, kas esu ir ko man reikia, ir gerbiu jūsų teisę elgtis taip pat. Pripažįstu, kad viskas, ko trokštu, tai tiesiog kuklus, lėtas ir paprastas gyvenimas. Vidutiniokiškas gyvenimas. Gražus, tykus, romus gyvenimas.

Manau, kad to pakanka.

Krista OReilly Davi-Digui

A Life in Progress

Iš anglų kalbos vertė Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!