Nuoskauda – tiesiausias kelias į kančią. Kaip išmokti atleisti?

heart-1936034_960_720

Nuoskauda tarsi tylus vidinis naikintojas, ardantis sveikatą ir mintantis mūsų gyvybine energija. Deja, tai mūsų pačių pasirinkimas įsižeisti ar ne, laikyti pyktį daugybę metų ar ne. Tik mes patys esame atsakingi už savo gyvenimo kokybę. Dauguma iš mūsų esame įpratę kaltinti kitus dėl savo nelaimių, bet ar tai teikia pozityvius rezultatus?

Sąmoningumo mokyklos „Gyvenimo rytas“ įkūrėjas ir lektorius Robertas Karvauskas seminare „Kaip išmokti atleisti?“ pasakoja, jog nuoskaudos tampa mūsų liūdnomis palydovėmis nuo to momento, kai pradedame viską vertinti ir suprasti, kas, mūsų manymu, yra „gerai“, o kas „blogai“. Jau ankstyvoje vaikystėje iš suaugusiųjų perimame dualumo sampratą, kuri tampa mūsų nuostatų ir programų „kertiniu akmeniu“.

„Aš žinau kaip turi būti“, „jis/ji taip neturėtų elgtis ir kalbėti su manimi“, „aš noriu, kad būtų taip ir ne kitaip“… Tokių pavyzdžių galima vardinti daugybę, tačiau priežastis yra tik viena – vertinimas. Anot R. Karvausko: „nėra žinojimo – nėra prieštaravimų.“ Kiekvienas gimstame be jokios nuomonės apie šį pasaulį, mes jį tiesiog patiriame ir gyvename tarsi rojuje. Deja, kaip žinome, tai trunka ne taip jau ilgai…

Nuoskauda yra jausmas, apimantis pykčio, liūdesio ir net baimės energijas. Dažniausiai žmonės metų metus nešiojasi šį griaunantį jausmą, kaltindami tėvus, brolius, seseris, draugus kolegas ir t. t. dėl įvairiausių dalykų, kartodami sau, jog niekada neatleis, o gal net atkeršys. Leiskite paklausti, o kam nuo to geriau gyventi? Ar nuoskauda suteikia sveikatą ir laimę?

Jei įsižeidę prisipažįstame patys sau, tai jau pirmas žingsnis sąmoningumo link

Robertas Karvauskas visuomet primena, jog mes esame ne tik kūnas ir protas, o bioenerginė „mašina“, kurią valdo vidinis stebėtojas. Kas jis toks? Tai mūsų nuolat kintantis bioenerginis laukas, sąmonė, aura, o kūnas yra skirtas patirti šį gyvenimą per jausmus, emocijas.

„Jausmas mumyse yra energijos tekėjimas bioenerginiame lauke, auroje. Jausmas kaip energinė banga ateina, kad pereitų per mus ir duotų mums patirtį,“ – tikina lektorius. Kiekviena emocija turi savo paskirtį ir yra reikalinga, tik mes neteisingai nusprendžiame, kad nenorime patirti nemalonių jausmų. Užblokavę mums nepatinkančios energijos tėkmę, gauname priešingą rezultatą – dar didesnį kūno bei psichikos disbalansą. Lygiai taip pat įsikibę į nuoskaudas, stimuliuojančias pykčio ir liūdesio emocijas, nuodijame savo organizmą bei švaistome gyvybinę energiją, be to, skleidžiame atitinkamas vibracijas, formuojančias aplinkinių elgesį su mumis.

Sąžiningai įvardinę sau, jog supykome ar įsižeidėme, nekaltindami oponento, turime puikią galimybę augti psichologiškai bei dvasiškai. Turėtume vertinti tokias situacijas, kuriose atsiskleidžia mūsų viduje giliai tūnantys „demonai“, tokie kaip piktybiška kritika, pasipūtėlis ego ar neadekvatus pyktis. Taigi, kad ir kaip keistai skambėtų, mums derėtų padėkoti priešininkui už suteiktą šansą tobulėti bei atsiprašyti už savo piktus žodžius. Suvokę šio veiksmo prasmę galime pakeisti gyvenimą: pakitusios vibracijos mūsų auroje pradeda harmonizuoti santykius, pirmiausia, su savimi, vėliau, su aplinkiniais, ir retėja nemalonūs įvykiai. Žinoma, „mūsų bioenerginis laukas viską pakeičia ne iš karto, o po tam tikro laiko, tai priklauso nuo mūsų tikėjimo. Jei mes esame pilni abejonių mūsų bioenerginis laukas skleidžia skirtingas vibracijas – tai suteikia viltį, tai – abejonę“, – pasakoja sąmoningumo mokyklos įkūrėjas ir akcentuoja, jog tiems žmonėms, kurie neturi abejonių, pokyčiai įvyksta daug greičiau.

Kaip nepakliūti į piktų minčių ir nuoskaudų pinkles?

Anot Roberto Karvausko, „kiekviena įtampa išeinanti iš mūsų yra tam tikru dažniu vibruojančios energijos dozė. Visata yra meilės organizmas ir savo vystymuisi ji naudoja meilės energiją. Traukos dėsnis Visatoje lemia, kad vienodai vibruojančios energijos dozės traukia viena kitą ir jungiasi <…> Įtampų Visata nepritraukia, kaip magnetas netraukia medžio, nes skiriasi energijų vibracijos dažniai. Visos šios įtampos pakibo Žemės energiniame lauke ir pradėjo kauptis.“ Tai galima prilyginti sąvartynui, kur kaupiamos nereikalingos atliekos. Taip aplink Žemę susiformavo įtemptų vibracijų laukas, vadinamas protosfera.

Kiekviena mintis, pagrįsta vertinimu, neša savyje įtampą.

Pamąstykime, jeigu mumyse nuolat vibruoja pykčio, kritikos, kančios, baimės, nepasitenkinimo ir kitos panašios energijos, tuomet ką mes pritraukiame? Juk nesiunčiame meilės ir pasitikėjimo į Visatą, tai iš kur mums gauti gyvybinės energijos? Tik eikvojame turimus resursus gamindami „atliekas“ ir negauname švarios energijos atgal. Taip senka gyvybinės jėgos. Ir vardan ko? Dėl to, kad puoselėjame nuoskaudas ir rezgame keršto planus? Kaip sakoma, geriau mirsiu nei atleisiu… Žinoma, tai nei blogai, nei gerai, tiesiog kiekvienas turime teisę rinktis.

Jeigu norime gyventi harmoningai, sveikai ir laimingai, tiesiog turime nuspręsti eiti tobulėjimo keliu, kad ir koks kalnuotas jis būtų. Juk vertinimo ir įtampų kelionę pradėjome dar ankstyvoje vaikystėje, todėl reikės kantrybės ir uolaus darbo su savimi, kol gausime trokštamus rezultatus. Reikia išmokti „gaminti“ meilės ir visiško pasitikėjimo bei dėkingumo energiją, kuriant atitinkamas būsenas, ir leisti gyvenimui pasirūpinti mumis pačiais lengviausias būdais.

Parengė Rūta Steponavičienė, tinklaraštis Tobuleju.com

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!