Nu kur dabar? Arba: apie sienas ir (pasi)tikėjimą

stairway-1209431

Kartais tam, kad sustotum, reikia ir kokią koją nusilaužti. Štai aš – ta, kuri gali pati, kuri žino geriau, kuri nepriklausoma ir, žinoma, kuri be galo vieniša, tik kol kas pačiai sunku tuo patikėti. Tempiu sunkų bliūdą su kalnu skalbinių į antrą aukštą. Didvyriškas žygis. Sakykim, tai metafora – amžina ir nuvalkiota, sizifiškai išpopuliarėjusi, bet iki kaulų smegenų tikra. Kiekvienam savas krovinys.

Tempiu. Taip kasdien, taip kasmet, taip kas gyvenimą. Vis nepriklausoma, vis pati. Tik šįkart Viešpats ėmė ir paryškino štrichus, žinot, tada paveikslas dramatiškesnis, gyvesnis atrodo esąs. Tempiu, laiptai statūs, koja ištinus, todėl viena ranka tenka pasiremti į pakopas, o kita prilaikyti krovinį. Lipti nedaug, bet kelionė užtrunka. Paprasčiausi dalykai užtrunka, nors visada maniau, kad sveikata, netgi šis gyvenimas ir tikėjimas, kad “aš pati”, ši nepriklausomybė – tai duotybė, tai nedaloma ir neatimama esaties dalis.

“Nu kur dabar?”
Ir traukia iš rankų bliūdą su skudurais, o širdį ir sielą – į pasimetimą, sumišimą, gal net gėdą, bet kartu ir į begalinį džiaugsmą bei vaikiškai aštrų dėkingumą. Nuneša viską į kambarį ir ramiausiai išeina, tik padėkoti suspėji, užsidarai ir… pravirksti. Tokios geros tos ašaros. Ramina.

Taip sąvokos sac-cit-ananda (sanskritu “amžina, visažinanti ir palaiminga” – apie sielą) įsiasmenina ir tampa gyvos. Beveik galėtum rankomis apčiuopti, apkabinti, įsileisti į vidų ir paprašyti, kad dabar jau visam ten susirangytų.

Iš tiesų mes niekada nesam nepriklausomi. Kiek daug šventraščių, filosofinių traktatų ir gyvenimų apie tai prirašyta. Jis, turiu galvoje, JIS visuomet su mumis. Taip, Jis yra mūsų dalis, bet labiau mes esame Jo dalis ir ši nepriklausomybė visai neįkalina, priešingai, kasdien, kasmet, kas gyvenimą vis labiau išlaisvina.

Kokia graži ir sušildanti ta istorija apie berniuką, kuriam Dievas pažadėjo, kad šis visuomet galės regėti Jo žingsnius greta savųjų. Ir žingsniavo – kol gera, greta, o kai sunku… tarytum išnyko. “Kodėl?” – klausiam kaskart mes, kaip ir tas berniukas. “Kodėl?” Ir mušam kumščiais į krūtinę. “Kvaileli, – švelniai su meile šypso ir taria: – kai tau sunku, aš pats nešu tave ant savo rankų, todėl pėdsakai tik vieni.”

Kiek amžinybių šitaip draskome ir gražome rankas, rėkdami “Kodėl?” Kiek sienų pastatom, kiek durų uždarom, drąsiai, aklai ir kvailai tardami, kad štai mes – vieni, nepriklausomi, vieniši, niekam nesvarbūs ir nereikalingi.

Kartais tam, kad suprastum antraip, kad sustotum ir taptų pakankamai tylu pagalbos frazei “Nu kur dabar?” išgirsti, reikia ir kokią koją nusilaužti.

Kaip sudėtinga būti nepriklausomam, pasikliauti, išlįsti iš už savanoriškai pastatytos sienos ir kreiptis pagalbos – auginti tikrą ir tyrą, nesumeluotą atvirumą, nuolankumą ir atsidavimą. O juk taip nuoširdžiai kartais prašome Viešpaties, kad Jis mus to mokytų. Jis – pats patraukliausias, toks net Jo vardas – Krišna. “Patrauk mano širdį, vesk ją pas save”, – verkiam, nors užtikrintai žygiuojam priešinga linkme. Dramatiška, bet, rodos, kartais tam, kad sustotum, reikia ir kokią koją nusilaužti. Tada Jis jau gali tempti savęsp. Tik tuomet kiekviena akimirka – tai (pasi)tikėjimas, tai dovanos, meilė, tai neįtikėtini žmonių, gyvenimų, kasdienybės stebuklai. Kaip viso to ir vėl nepamiršti?

“Nu kur dabar?”
Man rodos, kažkas viduj kužda, kad galėčiau ir šimtą kartų kojas nusilaužti, jei kiekvienąkart gaučiau tai, ką gavau. Ką kaskart iš kiekvieno jūsų gaunu. Taip gera būt ne vienai. Ir mokytis.

Pasidalinkite su kitais!