Apie norus. Lyderių veikimo principai (II dalis)

Untitled

Pirmoji straipsnio dalis

Pirmoje straipsnio dalyje susipažinome su vienu iš svarbiausių visatos dėsnių, kuris teigia, kad visi mūsų norai pildomi Absoliučios Tiesos – pirminio visatos šaltinio. Šios žinios užrašytos senovės traktate „Šri Išopanišada“: „Dievo asmuo, <…> nuo neatmenamų laikų patenkinantis kiekvieno troškimus“. Šias žinias skelbė ir Jėzus: „Prašykite, ir gausite. Ieškokite, ir rasite. Belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.“ Tą patvirtina ir daugelio žmonių, besinaudojančių šiuolaikinės psichologijos metodikomis tam, kad pasiektų savų tikslų, patirtys.

Vis dėlto tiems, kurie nori ne tik pasiekti savo tikslus ir sėkmę kokioje nors srityje, bet ir pilnai save realizuoti kaip asmenybę, būtina:

  1. Pažinti save ir aiškiai suvokti savo sąmoningus ir pasąmoningus norus.
  2. Veikti, laikantis lyderystės principų, kurie atneš ne tik norimą sėkmę, bet ir nuolatinį laimės jausmą.

Pirmo punkto reikšmė ir būdai išdėstyti pirmoje straipsnio dalyje, o šioje dalyje aptariami keturi svarbūs lyderių veikimo principai.

Pirmiausia apibrėžkime lyderio sąvoką. Mūsų laikais įprasta manyti, kad lyderis – tai toks žmogus, kuris užima aukštą postą, yra daug pasiekęs ir veda kitus paskui save. Vis dėlto tikrasis lyderis yra daug daugiau už pasiektus gerus veiklos rezultatus ar pripažinimą. Kiekvienas mūsų viduje turime šį potencialą, tačiau ne visi mokame ar norime jį pažadinti. Tiek svarbus politikas, tiek namų šeimininkė, tiek didelės korporacijos vadovas, tiek mažos mokyklos mokytoja – visi yra lyderiai tuomet, kai priima visišką atsakomybę už savo gyvenimą ir padeda kitiems.

Ką reiškia priimti visą atsakomybę už gyvenimą? Jei perskaitytumėte ir patyrinėtume įvairių žymių žmonių, lyderių biografijas, pastebėtumėte, kad visų jų elgesyje yra tam tikra vienovė, t. y. jie elgiasi labai panašiai (keturiais lygmenimis). Šie žmonės priėmė visišką atsakomybę už savo norus, mintis, kalbą ir veiksmus. Panagrinėkime tai plačiau:

  1. Visi lyderiai aiškiai žinojo, ko nori, ir labai atsakingai bei drąsiai priėmė net pačius didžiausius savo norus, neatmesdami jų kaip neįgyvendinamų. Labai svarbu leisti sau svajoti be apribojimų ir išankstinio vertinimo ar kritikos. Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu Martinas Liuteris Kingas būtų pasakęs: „Aš turiu svajonę! Bet, jaučiu, man nepavyks…“
  2. Mąstymas. Lyderiai labai atidžiai apmąstydavo savo norus, pasverdavo visas jų įgyvendinimo galimybes, įvertindavo, kokia jų nauda ir ką reikėtų daryti. Tikslams apmąstyti jie negailėdavo savo mentalinės energijos ir laiko. Apmąstymų svarbą puikiai iliustruoja galingų karvedžių istorijos apie tai, kaip atidžiai ir kruopščiai jie ruošdavosi atakoms. Štai, žymus, pralaimėjimo niekada nepatyręs rusų karvedys Aleksandras Suvorovas prieš užimdamas vieną stipriausių turkų Izmailo tvirtovę daugiausia laiko ir resursų skyrė treniruotėms. Jis artimiausiame kaime pastatė turkų tvirtovės analogą ir šešias dienas atidirbinėjo atakos planą ir veiksmus, apmąstydamas kiekvieną žingsnį. Neįveikiama laikyta turkų tvirtovė buvo užimta per dvi su puse valandos.
  3. Kalbėjimas reiškia, kad žmogus pradeda bendrauti ir ne tik skiria mentalinę (minčių) energiją savo norams, bet ir ieško bendraminčių, keičiasi informacija, tikrina savo apmąstytas galimybes. Būtent kalbėjimas apie savo svajones ir bendraminčių paieška lyderiams suteikia galimybes realizuoti savo svajones. Voltas Disnėjus buvo žmogus svajoklis, kurio svajonė išsipildė padedant jo nuovokiam vyresniajam broliui Rojui. Bilas Geitsas buvo vizionierius, įsivaizdavęs pasaulį, kuriame ant kiekvieno stalo stovėtų asmeninis kompiuteris, tačiau kompaniją sukūrė Polas Alenas. Styvas Džobsas – maištautojas ir entuziastas, tačiau inžinierius, padėjęs suklestėti „Apple“, buvo Styvas Vozniakas. Tokius pavyzdžius galima vardyti iki begalybės.
  4. Be abejo, svarbu ne tik drąsūs norai ir kalbėjimas apie juos, bet ir veiksmai, atliekami norams įgyvendinti. Puikus koncentruotų veiksmų atlikimo pavyzdys yra Tomas Edisonas, kuris savo vardu užpatentavo 1 093 išradimus. Nors kai kurie šių išradimų buvo tik senų patentų patobulinimai, o dalį išradimų padarė jo samdiniai, bet dėl aiškiai į tikslą nukreiptų veiksmų šiandien jis tituluojamas vienu produktyviausių išradėjų.

Tai gali pasirodyti labai paprasta lyderystės formulė, bet paanalizavus žmonių įpročius galima pastebėti, kad tai ne taip lengva įgyvendinti. Beveik 95 procentų žmonių:

  1. Išvis nesusimąsto apie tai, ko nori. Jie tiesiog funkcionuoja „atsitinkančiame“ gyvenime: dirba darbą, kurį „gavo“, gyvena šeimoje, kuri „susiklostė“, ir netgi bijo pagalvoti, ko iš tikrųjų nori. Atkreipkite dėmesį, kaip dažnai žmonės kalba apie tai, ko nenori, kas jiems nepatinka. Paklausus jų: „O kaip tu norėtum, kad būtų konkrečioje situacijoje?“, žmonės dažnai atsako abstrakčiais pasvarstymais, arba dar blogiau – tyla.
  2. Dažno žmogaus protas veikia kaip sugedęs radijas, transliuojantis tik triukšmą su kartkartėmis pasigirstančiomis frazių nuotrupomis: gandai, kryžiažodžiai, filmų siužetai, kolegų poelgiai, artimųjų žodžiai, naujienų atgarsiai. Visame šiame šiukšlyne labai sunku išgirsti ne tik kitą žmogų, bet ir save. Sustoti ir skirti laiko apmąstymams, kai visi įpratę skubėti, atrodo neįmanoma. Henris Fordas labai taikliai apibūdino mąstymo deficitą savo posakyje: „Mąstymas – tai pats sunkiausias darbas. Galbūt dėl to tik nedaugelis tuo užsiima.“
  3. Kalbėjimas tampa dar viena svarbi problema šiuolaikinėje visuomenėje. Akcentuodami žodžio laisvę, žmonės labai dažnai pamiršta priimti atsakomybę už išsakytus žodžius. Žmonės įpratę kalbėti viena, o galvoti visai ką kita. Ar dažnai pastebite, kad kalbėdamas su pašnekovu suvokiate, jog dalį jo istorijos ką tik praklausėte? O kiek kartų buvote nustebę, kad pasisakėte visai ne taip, kaip pats buvote įpratęs galvoti?
  4. Stebint daugumos veiksmus susidaro įspūdis, kad žmonės tiesiog reaguoja į gyvenimą ir gesina gaisrus, neturėdami jokios aiškios krypties. Kokia galimybė pasiekti ką nors svarbaus, jei žmogus nerodo jokios iniciatyvos, o tik laukia ir reaguoja į „atsitinkančius“ įvykius?

Žmogų, kurio norai, mintys, kalba ir veiksmai nesuderinti, galima palyginti su kaitrine lempute, kuri šviečia, į visas puses skleisdama blankią šviesą. Tuomet, kai žmogus savo energiją (visose keturiuose lygmenyse) nukreipia viena kryptimi, jis tampa galingas tarsi lazeris, kuris gali pjaustyti netgi kiečiausią metalą.

Pagal Olego Gadeckio knygą „Visatos dėsniai, arba trys žingsniai sėkmės ir laimės link“ ir Simono Sineko knygą „Pradėkime nuo klausimo KODĖL? Kaip puikūs lyderiai įkvepia veikti“ parengė Viktorija Raudė

Nuotraukos autorė Viktorija Raudė

Pasidalinkite su kitais!