Niekur neskubanti sraigė

rose-768359_960_720

Gyveno kartą Sraigė. Nebuvo ji niekuo ypatinga, nebent tuo, kad niekur neskubėjo. Šliauždavo pieva lėtai, visu savo drėgnu paduku jausdama kiekvieną žemės grumstelį, kiekvieną žolės stiebelį. Ji keliaudavo taip lėtai, kad visa savo esybe susiliedavo su Motina Žeme ir tik tolimame sąmonės kamputyje blankiai prisimindavo, kad dar vis turi atskirą nuo Žemės kūną ir yra Sraigė.

Netoli Sraigės gyveno Musė ir, kaip kad musėms labai būdinga, buvo smalsi, tad vis užsukdavo pašnekinti kaimynės.

– Labas labas, mieloji, kur gi dabar šliauži?

– Sveikutė, – švelniu balseliu atsiliepė Sraigė. – Keliauju link to medžio, ketinu stebėti ateinantį Pavasarį.

– Geriau jau sau vyro pasiieškotum, tavo jau toks amžius, kad apie šeimą, o ne apie pavasarį reikia galvoti, – kaip kad musėms būdinga, ir mūsų Musė ėmė kištis ne į savo reikalus.

– Ach, gal tu ir teisi. Tačiau Pavasaris toks nuostabus, kad apie nieką kitą negaliu galvoti, tik apie jį! Jau tuoj tuoj ims pokšėdami sproginėti medžių pumpurai aplinkui paskleisdami saldų aromatą. Fėjos prabus kartu su kamanėmis, išlįs iš žiemos miego urvelių – ar tu žinojai, kad fėjos gyvena kartu su kamanėmis? Tada ims šokti plukėmis apaugusiose pamiškėse. Paukščiai suskris į mišką iš visų pasaulio kraštų ir taip giedos, kad aš visa apsvaigsiu ir pati pavirsiu paukščio giesme, tapsiu lengva it pienės pūkas ir pakilsiu į svaiginančias dangaus gelmes! Ach, miela Muse! Pavasaris toks nuostabus, kad negaliu galvoti apie nieką kitą.

– Sraige, ką tu kalbi, koks dar pavasaris? Jis ateis ir tau jo nelaukiant, o štai praleidusi progą pasirūpinti savo gerove, savo gyvenimu, kito šanso gali ir nesulaukti. Žinai, juk neini jaunyn, mieloji…

Patenkinta davusi gerą patarimą, Musė nuzvimbė tolyn. Ir iš tiesų, ji buvo geros širdies, vertinant musių standartais. O dorybingi darbai bei mylinti širdis yra visada apdovanojami. Tad kartą, lėkdama savo skubiais ir neatidėliotinais reikalais, Musė netikėtai atrado gardžiai atrodančią, dar garuojančio mėšlo krūvą. Net visą zvimbiančią nuo kitų suskridusių musių sparnelių plazdėjimo. Ach, tikras musių Rojus! Tad mūsų Musė nedelsdama prisijungė. Netrukus ji persikraustė į tvartą, įsisuko į savo reikalus… Diena keitė naktį, mėnesiai bėgo pro šalį septynmyliais žingsniais. Tučtuojau atsirado šeima, vaikai, gyvenimas lėkė it pašėlęs.

Kartkartėmis, rudenį, kai nuo šalčio Musė tapdavo lėta, ji prisimindavo savo buvusią kaimynę Sraigę ir mintyse nusijuokdavo, kad štai, tapo tokia pati lėta kaip sraigė ir pasvarstydavo, kažin kaip buvusiai kaimynei sekasi, ar tebestebi tą savo juokingą pavasarį?

Taip, besisukant kasdienių rūpesčių rate, nepastebimai atsėlino Mirtis ir išsivedė Musę su savim. O vėliau ir jos vyrą, vaikus bei proanūkius. Musės kūnelis jau seniai sudūlėjo, o Sraigė, plazdančia iš jaudulio širdimi, vėl ir vėl laukė savojo Pavasario. Ar egzistuoja laiko tėkmė tam, kas pats tapo Laiku?

Asta Ivaškevičiūtė (Arcana Siddhi). Daugiau informacijos: Astaivaskeviciute.weebly.com

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!