Nesiutinkit visatos

wood-lighting-creativity-paper

Aš kartais galvoju, kad ten, viršuje, susirinkęs jaunas kūrybingas kolektyvas. Darbas jų toks. Kūrybingas. Padėti žmonėms įgyvendinti svajones.

Pirmadienį 9:00 val. jie susirenka ir aptaria einamąsias svajones. Skyriaus vadovas perskaito naujų, iš Žemės atkeliavusių svajonių sąrašą, visi kiti jas užsirašo savo dienoraščiuose. Vienas svajoja būti rašytoju, kitas – virėju, trečias – fotografu. Na, pavyzdžiui.

Toliau vadovas: „Viskas, jaunuoliai, dirbam! Juk mes puiki komanda. Mes profesionalai!“

Ir prasideda. Jie kuria kažin kokius neįtikėtinus scenarijus ir siužetus. Tiksliai apskaičiuoja laiką ir vietą, sustyguoja visas detales taip, kad žmogus atsidurtų reikiamu laiku, reikiamoje vietoje, su tam tikrais žmonėmis, tam tikrose situacijose. Sudaro planą ir grafiką. Suderina su kitomis grupėmis, kad vienos svajonės įgyvendinimas niekaip nepakenktų kitai svajonei. Atlieka milžinišką darbą. Nemiega naktimis, nemato vaikų ir katino. Svajoja, kad po šio projekto būtinai pasiprašys atostogų.

Ir štai – projektas suderintas ir patvirtintas. Ateina diena X, kalendoriuje apibrėžta raudonu apskritimu. Viskas su visais suderinta. Net Dvyniai Avino ženkle. Viskas taip, kaip turi būti.

Žmogus išeina iš namų. Supranta, kad paliko raktus. Kol bėgo raktų, pavėlavo į autobusą. O darbe vadovas – žvėris ir skubus projektas. Žmogus kviečiasi taksi, supranta, kad šiandien pasiliks be pietų, nes atiduos paskutinius pinigus už kelionę. Subjurusia nuotaika drėbteli į automobilį. Taksistas nutaria sušvelninti padėtį ir pagarsina muziką. Neapsikentęs linksmos muzikos, žmogus prašo perjungti kitą radijo stotį. O tenai – skelbimas. Renkama nauja grupė į dailės mokyklą. Skambinti telefonu. Ir taksistas sako: „O, dailininkais kviečia tapti. Mano dukterėčia gerai piešia. Jai dabar 5 metai ir visi sako, kad labai talentinga“.

O žmogus liūdnai atsako: „Vaikystėje ir aš gerai piešiau“.

Skelbimas kartojamas dar kartą.

Ten viršuje visi stebi šią sceną suspaustais kumščiais. Niekas nekvėpuoja. Net nejuda. Įtampa tokia, kad musė sustingsta skrydyje.

Žmogus išsiima užrašų knygelę ir užsirašo telefono numerį.

Visa kūrybinė grupė vienu metu atsidūsta su palengvėjimu. Šventė, aplodismentai, džiaugsmas. Kažkas pradeda šokti. Kažkas pakviečia į pasimatymą kolegą.

O žmogus grįžta namo. Papasakoja žmonai, o ta: „Ką tu čia prisigalvoji??? Kas per kvailystės???!!!!“ Ir žmogus: „Iš tikrųjų, ko aš čia prisigalvojau. Kvailystės kažin kokios. Nuo vaikystės pieštuko rankoje nelaikiau. Na taip, neseniai prisiminiau šią savo svajonę. Norėjau net teptukų nusipirkti. Bet vis pinigų nebuvo. Tai kaip aš ten mokytis eisiu? Išjuoks.“

Ir ten aukštai visi akimirkai nuščiūva…

Nu ne…tfu, tu…kad tave…!!!

Kas per nesąmonė? Kažkas dramatiškai nubraukia visus dokumentus nuo stalo, mostą palydėdamas šūksniu: „Aš daugiau nebegaliu taip dirbti!!!“ Pasimatymas atšaukiamas. Skyriaus vadovas – ant kilimėlio pas aukščiausią bosą. Kas kaltas? Kas ką pražioplino? Jokių premijų. Jokių atostogų. Namie liūdi vaikai ir katinas.

…Žmonės… Nesiutinkit Visatos. Ten juk įdeda tiek pastangų. Dirba be atostogų.

Nesiutinkit.

O. Demidiuk

Drasagyventi.lt

Pasidalinkite su kitais!