Nesėkmingai pasibaigęs 19 savaičių Walter gyvenimas keičia diskusijas apie abortus

pregnant

„Ląstelių gabalas.“ „Audinys.“ „Tik vaisius.“ Taip dažnai dar negimusius kūdikius apibūdina abortams pritariantys žmonės, kad galėtų sumenkinti šių naujų gyvybių žmogiškumą. Bet tokios lipinamos etiketės yra neteisingos, tai įrodo vieno mažo vaikelio gyvenimas. 2013-ųjų vasarą, būdamas vos 19 savaičių, gimė Walter Joshua Fretz. Jis gyveno tik kelias akimirkas, tačiau Walter gyvenimas padarė ilgalaikį poveikį.

Walter tėvai, Lexi ir Joshua Fretz, mama bei tėtis trims mergaitėms (tuo metu augino dar tik dvi), su džiaugsmu laukė dar vieno vaikelio atėjimo. Tačiau vieną dieną Lexi pamatė rožines dėmes ant drabužių ir, pasitarusi su savo gydytoja telefonu, nusprendė nuvykti į priimamąjį.

Priimamajame dar kelios nėščios moterys atėjo po jos ir buvo nedelsiant išlydėtos į nėščiųjų palatą. Deja, bet Lexi nėštumas dar netruko nė 20 savaičių – kūdikis buvo 19 sav. ir 6 d. amžiaus. Pagal ligoninės taisykles jai teko likti priimamajame. Maždaug po valandos Lexi vis dėlto išgirdo savo vaikelio širdies plakimą ir nusiramino, bet belaukiant ultragarsinio tyrimo ji pradėjo justi sąrėmius. Ji pagimdė Walter Joshua Fretz beveik po penkių valandų nuo atvykimo į ligoninę. Lexi rašo:

„Aš tuo metu taip stipriai verkiau, tačiau jis buvo idealus. Jis buvo pilnai susiformavęs ir viskas jau buvo čia, aš galėjau matyti plakančią širdutę jo mažoje krūtinėje. Joshua ir aš laikėme jį ir verkėme, žiūrėdami į mūsų mažytį, tobulą sūnų.“

Kitas Joshua žingsnis atrodė mažas ir visiškai natūralus, tačiau baigėsi ne tik kaip gyvenimą keičiantis, bet ir kaip ne vieną gyvybę išgelbėjęs poelgis. Jis nuėjo į mašiną pasiimti Lexi fotoaparato, kad galėtų nufotografuoti savo sūnų. Iš pradžių Lexi to nenorėjo, tačiau greitai Walter nuotraukos apskriejo visą internetą. Nuotraukos pasiekė sielvartaujančias motinas ir padėjo joms begedint savo pačių prarastų vaikų. Taip pat nuotraukos padėjo moterims pasirinkti gyvybę, o ne abortą. Lexi sulaukė daugybės pozityvių žinučių. Pavyzdžiui:

„Ką tik pamačiau Walterio nuotraukas… Aš esu nėščia, o ši savaitė man buvo iš tiesų juoda. Praėjusią savaitę turėjau ultragarsinį tyrimą – aš irgi laukiuosi berniuko. Bet šią savaitę aš pradėjau melstis, kad persileisčiau, nes jo tėtis vengia bet kokios atsakomybės. Šiandien aš paprašiau Dievo, kad duotų man kokį nors ženklą, kad viskas bus gerai, nes ketinau, ženklo negavusi, rytoj nueiti ir visa tai nutraukti. Po kelių valandų aš pamačiau nuorodą Facebook’e. Tai privertė mane apsiverkti. Bet svarbiausia, kad tai privertė mane suvokti, jog aš, be jokios abejonės, negaliu šitaip su juo pasielgti.“

„Seniau aš tikėjau, kad yra tam tikros priežastys, kurios pateisina abortus. <…> O dabar, matant Walterį gulint ant tavo krūtinės, man gėda dėl ankstesnių minčių ir širdis plyšta dėl kiekvienos moters, kuri nusprendžia pasidaryti abortą, nesuprasdamos gyvybės, esančios jų viduje, vertės.“

„Aš visada maniau, kad abortas yra moters pasirinkimas! Tai tikras proto trūkumas, galvojant ar veikiau tikint, jog tokioje stadijoje moteris pasidarys vaisiaus (ląstelių gniutulo!) abortą. Kaip tai neteisinga! Aš džiaugiuosi, jog tu pasirinkai pasidalinti savo istorija ir šiomis gražiomis nuotraukomis iš labai liūdno laiko tarpo, nes tokiu būdu tu mane pamokei!“

„Aš 8 savaites nėščia ir 3 savaites buvau visiškoje agonijoje, galvodama ką daryti – pasilikti jį arba ją ar ne (šiuo metu nesu pačioje geriausioje padėtyje, kad turėčiau vaikų). Bet tu įstūmei mano gyvenimą į tokią perspektyvą, kurioje aš galiu mylėti šį kūdikį ir susitaikyti, o tiek man užtenka – aš pasilieku šį kūdikį ir ketinu jį branginti visą amžinybę.“

Šios Walterio nuotraukos rodo negimusių kūdikių žmogiškumą. Jos įrodo (be jokio abejonės šešėlio), jog tai yra asmuo, o ne tiesiog ląstelių gniutulas. Kyla klausimas: Kodėl legalu nutraukti negimusio žmogaus gyvybę?

„Tai, kad mes negalime matyti to vaiko, dar nereiškia, jog jis tėra tik ląstelių kamuolys, – rašo Lexi. – Walteris buvo idealiai susiformavęs ir labai aktyvus mano gimdoje. Jei tik jis būtų gavęs dar kelias savaites, jis būtų turėjęs didelę tikimybę išgyventi. <…> Nepaisant mūsų skausmo, aš džiaugiuosi, jog iš to gali išeiti kažkas gero. Aš meldžiuosi, kad Dievas ir toliau naudotųsi Walterio nuotraukomis, šitaip paveikdamas daugybę žmonių.“

Straipsnis iš Kulgrinda.lt

Pasidalinkite su kitais!