Nenumesi svorio – nepamils

Nenumesi-svorio-nepamils-768×480 (1)

Aš stora! Raukšlės! Aš nepakankamai patraukli! Būtent taip jaučiasi be paliovos dėl visko nerimaujanti šiuolaikinė moteris. O viskas dėl to, kad nerimas padeda gerai parduoti.

Laimingas, savimi pasitikintis žmogus neperka. Tiksliau, perka, tačiau vadovaudamasis savo galva, o ne reklama. O tai – rinkodaros formuotojų košmaras. Dėl to sukurta ištisa industrija, kuri sugalvoja vis naujus ir naujus nenormalumus natūraliems moteriškiems kūnams. Būtent taip buvo sugalvotas celiulitas –  kaip baisi liga, kurią reikia gydyti. Tai, beje, tas pats celiulitas, kurį savo drobėse apdainavo didysis Rubensas.

Niekam ne naujiena, kad moteriško grožio idealai be paliovos keičiasi. Klausimas – kaip būtent? Atsakymas paprastas: madingas bus tas kūnas, kuris visiškai neatitinka vidutinio statistinio (t. y. visiškai normalaus) moteriško kūno. Kad iš mūsų būtų padarytos ne šiaip moterys, o vartotojos. Psichologams seansų metu tenka įtikinėti moteris, kad jos normalios – būtent dėl to, kad joms iš kiekvieno televizoriaus ekrano tvirtina atvirkščiai.

Šiandien mums klaiku, kaip viduramžiais save žalojo religiniai fanatikai, bet lygiai su tokiu pat fanatizmu moterys mūsų laikais žaloja save vardan grožio. Tasai reklamos liaupsinamas grožis reikalauja iš savo šalininkių pasiaukojimo. Jeigu kinų mergaitėms laužydavo pėdas, kad suaugusios jos turėtų 8 centimetrų vaikiškas pėdutes, tai dabartinės moterys laužo save pačiais įvairiausiais būdais tam, kad jų kūnas išliktų vaikiškas, nors organizmas iš visų jėgų stengiasi tapti suaugęs, t. y. moteriškas. Pasninkai-badavimai, stebuklingų jauninančių kremų įtrynimai, žinomų modelių mėgdžiojimas – viso to reikalauja kraugeriai glamūro dievai. Ir, žinoma, pinigų. Daug pinigų. O investicijų efektyvumas – labai abejotinas. Bet jeigu išgalvota pati problema, tai ir priemonė nuo jos gali veikti visiškai virtualiai, vien tik pirkėjos galvoje.

Moterys turi stebuklingus amuletus nuo baimės pasenti – pačias įvairiausias kosmetikos priemones. Ir nors dauguma jų veikia kaip placebo efektas, psichologine prasme tame nėra nieko blogo, juk kuo daugiau kontaktuojate su nemėgstama kūno dalimi, kuo labiau ja rūpinatės, tepdamos kremais, tuo greičiau su ta dalimi susitaikote.

Grožio industrija sėkmingai pardavinėja žmonėms pasitikėjimo savimi jausmą, štampuodama indelius, kurių turinys suteikia vilties išmokti kontroliuoti laiką.

Viso šito su kūnu susijusio ažiotažo centre puikuojasi Liesumo Kultas, kuriam tarnauja milijonai moterų ir kuris išties tapo grandiozine pasaulinio masto religija.

„Mergaitės, ar galima sustorėti nuo braškių? Man taip jų norisi!“ – socialiniuose tinkluose viena kitos klausinėja moterys. Autoritetingos Guru, Didžiojo Liesumo Kulto žynės nenumaldomos: „Galima, bet tik nedaug, bet ir tai jeigu tik neturite nuodėmių raukšlių kultui įvairiose kūno vietose“.

Religiniai ritualai – pritūpimai, atsispaudimai – panašiai kaip nusilenkimai ir klūpėjimas bažnyčioje, pakeičia moterų savijautą ir tam tikram laikui panaikina kaltės jausmą.

Jeigu valgei po šeštos valandos vakaro, už šią nuodėmę tavęs laukia atpildas – keli nereikalingi kilogramai, ir tu privalai išpirkti šią nuodėmę kankyne sporto salėje.

Neretai liesumo kultas teisinamas tuo, kad būti liesa – sveika. Tačiau nesibaigiančios dietos duoda priešingą rezultatą – sunkius psichinius ir somatinius susirgimus. Pats didžiausias mirtingumo nuo psichinių ligų procentas tenka anoreksijai.

Refeeding Syndrome, sindromas, atsirandantis nuo atsinaujinusio maitinimosi, pirmą kartą buvo aprašytas po II Pasaulinio karo, kai išsekusios koncentracijos stovyklų aukos mirdavo, pradėjusios valgyti daug maisto, dėl ko sustodavo širdis.

Parduodama idėja, atseit visada galima numesti dar šiek tiek svorio, net jeigu tas svoris ir taip nepakankamas: juk tai įrodė koncentracijos stovyklos. Tačiau kaip rodo tyrimai, pradėję aktyviai mesti svorį žmonės, turintys „normalų“ svorį, rizikuoja susilaukti maitinimosi įpročių sutrikimų, o vėliau priaugti svorio – šį kartą jau išties nereikalingo. Labai didelė tikimybė, kad būtent šie žmonės, praėjus šiek tiek laiko po eksperimentų su dieta, užklups patys save vidury nakties virtuvėje, pilna burna kotletų, kuriuos užsigers riebiais barščiais.

Jeigu Froidas gyventų mūsų laikais, jis tikriausiai rašytų ne apie seksualinius, o apie mitybos sutrikimus, pasakotų kaip apetito ir noro valgyti slopinimas pavirsta neurozėmis, neapykanta sau pačiam ir susinaikinimu.

Normalizuoti svorį ilgam laikui ir tuo pat metu nepasigauti psichinių sutrikimų darosi beveik nerealu: nelaimingi liesumo kulto tarnai kankina save dietomis, paskui persiryja, vėl dieta – ir taip be pabaigos.

O su dieta susijusioms firmoms irgi naudinga, kad jų klientai „pralaimi“: vadinasi, jie sugrįš, kad kitą kartą dar labiau pasistengtų. Bet koks verslas siekia įgyti pastovių klientų, ir dietos šia prasme – idealus variantas. Kai svoris sumažėja, klientai priskiria visą sėkmę dietai, nepagalvoję, kad netrukus sugrįšiantis svoris – irgi dietos dalis.

Kad svoris būtų išties normalus, kaip ir požiūris į maistą, reikia paprasčiausiai nustoti tiek daug galvoti apie svorio metimą. Taip, mes dažnai valgome dėl to, kad mums liūdna. Mes norime kažko skanaus, nes tai ramina. Ir kaip tik visa tai yra absoliučiai normalu! Maistas tampa „nuodėmingu malonumu“ tik tuo atveju, jeigu jūs tą nelaimingą tortuką pavogėte iš parduotuvės. Ir jau tikrai kur kas geriau atsikratyti streso su gabalėliu torto, negu dar labiau jį sustiprinti nesiliaujančia dietų kankyne.

Geriau būti šiek tiek apkūniai ir sveikai, negu liesai ligotai.

Sprendimas nemesti svorio visiškai nereiškia, kad žmogui nusispjauti į savo kūną. Viskas atvirkščiai: žmogus pasirengęs įsiklausyti į savo kūną, suprasti, kaip jis stengiasi užtikrinti jam pilnavertį gyvenimą, suprasti, ko jis nori.

Tai kam gi moterims visi tie dietų žygdarbiai? Kuo pateisinamas liesumo kultas? Viskas tam, kad pasijaustum sėkminga ir reikalinga vyrams. Be to, kaip ir daugumoje tradicinių kultūrų, liesumo kulto inkvizitorėmis, kurios kankina moteris, tampa kitos moterys. Kažkur mergaites specialiai atmaitina, kažkur daromi moteriški apipjaustymai, o kažkur dieną naktį kala į galvą: „Tu stora, mesk svorį, mesk svorį, mesk svorį!“ Ir visa tai vienos moterys daro kitoms, turėdamos be galo kilnių tikslų: kitaip nesusirasi gero vyro!

O štai su „geru vyru“ kaip tik ir prasideda problemos. Nes tą „Barbę“ su „bičių sugeltomis“ lūpomis vyrui labai sunku pamilti kaip žmogų – tai greičiau pašaipų ir paniekos objektas. Tačiau toji pati „Barbė“ gali būti pakankamai populiari tarp vyrų, kurie visai nesiruošia žvelgti į ją kaip į žmogų, jiems ji yra viso labo daiktas ir statuso rodiklis: „Galiu sau leisti žmoną foto modelį“. O vyras tokiai moteriai – viso labo manipuliacijų objektas. Manipuliuojama žodžiais arba seksu. Trumpiau tariant, apie jokius laimingus ir harmoningus santykius ir kalbos būti negali. Išties mylintis vyras netyrinės per padidinamą stiklą liūdnai pagarsėjusio celiulito, jis jo gali apskritai nepastebėti, o štai sadistas ir manipuliatorius – būtinai atkreips dėmesį ir pasišaipys.

Svarbiausias klausimas – ką masinė kultūra laiko meile. Kažkas įsitikinęs, kad „Romeo ir Džiuljeta“ – istorija apie dviejų paauglių hormonų karštligę, kuri po penkių dienų nuo pažinties pasibaigė dviguba savižudybe – tai ir yra meilė.

Su santykiais tarp vyrų ir moterų susijęs dar vienas šiuolaikinis stabas – seksas. Ir su juo šiandien ne viskas gerai. Jeigu anksčiau idealu buvo moteris su šaltoku seksualiniu temperamentu, tai po seksualinės revoliucijos seksas tapo ne šiaip laisvas – jis tapo praktiškai privalomas. Moterys, kurios nuolat galvoja apie tai, kas negerai su jų kūnais, kartu pradeda galvoti, kas negerai su jų lytiniu gyvenimu.

Vyrai irgi nepalikti nuošalyje. Jiems reikia įbrukti brangų automobilį kaip sėkmės simbolį ir potenciją keliančius vaistus – kaip būdą „patenkinti“ moterį. Ir visa tai irgi neturi nieko bendro su laime ir meile, tai viso labo statusas ir nesibaigiančios lenktynės dėl dar aukštesnio statuso.

Kodėl gi mums taip rūpi išoriški pasisekimo simboliai?

Grožis priklauso nuo to, kuris žiūri, tačiau kad įžvelgtum grožį, turi žiūrėti su meile. Tik pamilęs žmogus gali atrasti neregėtą grožį tame, kas dar vakar tebuvo vienas iš septynių milijardų planetos gyventojų. Tačiau dabar kito žmogaus meilę būtina užsitarnauti konkrečiomis savybėmis. Įgimtas poreikis jaustis mylimam niekur nedingo, tačiau šiandien jį patenkinti labai sudėtinga.

Šiuolaikiniai vyrai ir moterys žvelgia vienas į kitą su nerimu, būgštavimu, priekabiai vertina vienas kitą. Kaip Adomas ir Ieva, kurie paliko besąlygiškos meilės rojų ir pradėjo droviai dangstytis figos lapeliais – tik tie „lapeliai“ mūsų laikais labai jau suvešėjo, reikalauja vis daugiau emocinių ir finansinių investicijų.

Meilė (sau ir kitam) – ne prekė, kurią galima nusipirkti už liesumo, grožio ar aukšto statuso valiutą. Meilė – tai ilgalaikio vidinio darbo su savimi rezultatas. Darbo su savimi, o ne su savo kūnu. Ir jeigu širdyje neturime meilės, tai visi tie beviltiški mėginimai ją įsigyti, padarius kūną idealiu ir susiradus idealų partnerį – pasmerkti žlugti.

Darija Kosinceva, svetainė: Seimairnamai.eu

Pagrindinis paveikslėlis iš puslapio Seimairnamai.eu

Pasidalinkite su kitais!