Neišduoti savo ateities

sunset-84724_960_720

Ramu. Ramybė ir tyla širdyje. Nebaisu, nes pasitikiu savo rūpestingu vidiniu pasauliu. Nebaisu, nes žinau – viskas susitvarkys, ir nėra priežasčių abejonėms. Angelai niekada nepalikdavo mūsų tamsoje.

Šviesių dienų mano gyvenime dabar daugiau, nei niūrių – kai atradau save, aš išmokau valdyti savo būseną ir sugrįžti į gilumą, pačią vandenyno esmę, kurią mes vadiname siela.

Tačiau retkarčiais paleidžiu vairą iš rankų. Ir tuomet protas įtraukia į abejonių ir baimių sūkurį, atimdamas orientyrus kelyje. Puldama į žemas vibracijas, jaučiu kone fizinį skausmą. Sunku kvėpuoti, akmuo saulės rezginyje, o rankos – rankos virsta ledukais.

Risdamasi į tuštumą, bandau užsikabinti už šviesių vilčių, už svajonių, kurios tiesia man savo spinduliukus. Užsikabinu.

Neseniai priėmiau sprendimą: niekada neišduoti savo ateities. Aš tvirtai įsitikinusi, kad mūsų tyri ketinimai ir tikslai jau užrašyti ant gyvenimo drobės. Užrašyti, bet nematomu rašalu. Ir kad jie būtų išreikšti realybėje, reikia laiko ir tikėjimo.

Ir vardan savo ateities aš protarpiais sugrąžinu save į namų būseną – į savo vidų, pas mažą tyrą vaiką, kuris gyvena tarp sielos ir širdies. Įsivaizduoju virš savo mažo pasaulio didelę-didelę sferą, saugančią nuo visų bėdų ir negandų.

Dieną ir naktį Angelai sklando virš jos, o kai man pasidaro baisu ir liūdna, – tik pašauk – ir jie išreiškia savo meilę. Savo begalinę tyrą meilę.

Užgydyti savo žaizdas, užlopyti plyšius, užklijuoti skylutes ant širdies – pirma būtinybė apsaugai nuo išorinio triukšmo ir negatyvios energijos.

Aš tarsi nubrėžiau ribą tarp savęs ir visko, kas vienaip ar kitaip gali sutrikdyti mano vidinę pusiausvyrą, sutrypti svajones, nutraukti mano ryšį su savo širdies balsu. Visas negatyvumas, baimės, neprašyti patarimai, atsimuša nuo apsauginės sferos, lyg kamuoliukai.

Ir tai ne susireikšminimas, ne išdidumas, ne ego. Tai ištikimybė sau, pasitikėjimas savo siela.

Ir kaip bebūtų sunku, aš visada turiu save. Apsauga, atrama, jėga. Joks blogis neprisiartins prie stipraus, kupino meilės žmogaus.

Tiesiog gyventi šį gruodį skiriant dėmesį tam, kas svarbu. Tegul snaigėmis lekia dienos, tegul kartais jos praeina ramioje tyloje, o kartais – žiba bengališkomis ugnelėmis ir kviečia pasidžiaugti.

Tegul viskas eina savo tėkme.

O mes stebėsime, neprarasdami pasitikėjimo.

Meilės ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂!

Pagal Anos Čiulanovos esė

Ruvi.lt