Neatsisakykite svajonių

Neatsisakykite-svajonių

Matau vis daugiau žmonių, kurie, slegiami realybės, atsisako svajonių. Ypač dabar, keistos ekonomikos laikais. Visada labai liūdna į tai žiūrėti. Nes drauge su svajone iš širdies pasitraukia ir kažkas labai svarbaus. Žmogaus akys nustoja švytėti.

Vienas pažįstamas svajojo persikraustyti į Australiją, netgi turėjo planą – iš pradžių išvažiuoti pusei metų, leisti ten vaikus į mokyklą. O paskui kažkas atsitiko. Pasidarė brangu ir baisu. Galėjo susidoroti su problemomis, tačiau pabijojo rizikuoti. Pasiliko mūsų mieste. Akys apsiblausė ir jam, ir vaikams. Pats save įtikinėja, kad viskas puiku, tačiau…

Kitas irgi mėgo keliauti, kiekvieną žiemą praleisdavo su šeima Tailande. O paskui vyresnei dukrai atėjo laikas į mokyklą. Nelankyti negalima, alternatyvos nėra, žiemojimų Tailande nebeliko. Ir vėl – užgesusios visų šeimos narių akys. Vaikai pasakojo, kad tai buvo pats laimingiausias jų gyvenimo metas. Tėvai prisipažįsta, kad ten šeima suartėdavo. Tačiau dabar – ne daugiau kaip dvi savaitės atostogų ir viskas. Bendravimas šeimoje išblėso. Bendrų kelionių ir nuotykių nebeliko.

Pažįstama svajojo pagimdyti dar vieną vaiką. Du jau turi, vyras lyg ir neprieštarauja, bet kažkaip neišeidavo, tekdavo vis palaukti, atidėti. O paskui – bac! – ir viskas. Daugiau nebeturės.

Pakartoti frazę apie užgesusias akis? Ar kaip dar būtų galima aprašyti jos nusivylimą ir apgailestavimą dėl to, kad atidėliojo svarbiausią gyvenime dalyką?

Dar viena moteris svajojo tapti kirpėja, bet jūs gi patys suprantate, kaip būna: tėvai paaiškino jai ir apie būtinybę baigti universitetą, ir apskritai apie ateitį. Dabar ji ekonomistė nuo devintos ryto iki šeštos po pietų. O vakarais kerpa, puošia drauges. Tokiu būdu atsigauna. Mesti darbą banke ir visiškai atsidėti mylimam užsiėmimui bijo. Tačiau kaip keičiasi jos žvilgsnis – kai ji ekonomistė, ir kai kerpa drauges! Gerai, kad paliko svajonei bent mažytę erdvę savo gyvenime.

2014 metais mes grįžome į tėvynę, kaip paprastai, planavome per mėnesį sutvarkyti susikaupusius reikalus ir vėl išvažiuoti žiemoti, kaip įprasta. Tačiau vos tik sugrįžome, prasidėjo problemos su pinigais, bilietais, du mėnesius praleidome panikoje, kiekvieną dieną laukdami stebuklo. Tačiau stebuklas neįvyko. Atėjo laikas pasirinkti: atsisakyti to, kas mums svarbu, ar paklausyti širdies balso? Man tokie žiemojimai šiltuose kraštuose labai svarbūs, kadangi tik ten labai aktyviai rašosi knygos.

Galiausiai, užtrukę du mėnesius, kurie tapo ne pačiais linksmiausiais ir produktyviausiais, mes į viską spjovėme ir visgi išskridome. Kelionė buvo labai brangi, kai ko teko atsisakyti. Tačiau nė kiek nepasigailėjome. Per pirmą mėnesį nuveikėme milijoną svarbių darbų, įvyko daugybė susitikimų, užbaigiau dar vieną knygą. O kas būtų, jei būtume pasilikę namuose? Nieko.

Iš savo patirties žinau, kad kur kas paprasčiau išsigąsti ir paaiškinti pačiai sau, kodėl dabar svajonė neįgyvendinama, kodėl ji nereikalinga ir ne laiku. Kiek kartų būtent taip ir dariau! Ir iki šiol tebedarau, vis dar yra be pabaigos atidėliojamų svajonių.

Daugelis mūsų taip ir elgiasi su svajonėmis – suranda 1000 priežasčių, kodėl jos daugiau neaktualios, nereikalingos, neįdomios ar netgi pavojingos ir kenksmingos.

Tai galima pasakyti ir apie dideles, ir apie mažas svajones. Pavyzdžiui:

  • kam man tas naujas didelis namas, jį gi teks tvarkyti nuo ryto iki vakaro;
  • aš nebegaliu daugiau keliauti, kadangi turiu vaikų;
  • negaliu mokytis, kur noriu, ta profesija niekam nereikalinga;
  • ne taip jau labai ir norisi ištekėti, man ir susimetus gerai. Lyg ir…
  • ir „iPhone“ man nereikalingas, žinau milijonus jo trūkumų;
  • aš visai nenoriu išvažiuoti iš šio miesto, čia viskas labai patogu;
  • nelabai ir norėjau tos suknelės, susirasiu paprastesnę. Ar išvis apsieisiu;
  • nelabai ir norėjau keliauti, geriau toliau mokėsiu būsto kreditą;
  • nelabai ir reikalinga man ta mašina, metro greičiau, be to, ją gali nepavogti;
  • kokia kvaila ir vaikiška svajonė – tapti dainininke. Reikia mąstyti racionaliau;
  • normalioje šeimoje negali būti daugiau nei trys vaikai, kitaip gresia skurdas. Ties trimis ir sustosiu. O dar geriau – pakaks dviejų.

Galima atidėlioti ateičiai, kitam kartui – planus, svajones ir visa kita. Tik kito karto gali ir nebūti. Niekada, suprantate? Nes visada atsiras tūkstančiai pasiteisinimų, kodėl dabar ne laikas ir ne vieta. Kodėl gautus pinigus reikia panaudoti racionaliai, virtuvės kombainui, o ne naujai suknelei. Galima visą gyvenime save įtikinėti, įkalbinėti, kurti milijonus atsikalbinėjimų:

  • man nieko neišėjo, nes tėvai nemylėjo, kaip turėjo mylėti;
  • iš manęs šaipėsi mokykloje, žemino;
  • mane jau kartą paliko mylimasis;
  • man tiesiog gyvenime nepasitaikė galimybė;
  • man trūksta išsilavinimo ir įgūdžių, kad daryčiau tai, ko noriu;
  • negaliu sau to leisti;
  • jei būčiau milijonieriaus dukra, tada žinoma!
  • aš per daug jauna/sena;
  • aš tam per stora/liesa;
  • tėvai nesuteikė man to, ko reikėjo;
  • tėvai nenori man padėti;
  • aš jau neištekėsiu, nes turiu vaikų;
  • lengva jai auginti tris vaikus su pulku auklių!
  • Neturiu pinigų verslui pradėti;
  • niekas nenori pasėdėti su mano vaiku, kad aš pailsėčiau;
  • man vis tiek nieko neišeis.

Mes pačios iš savęs atimame tai, ko norime. Savo protais, kurie atkerta viską „nereikalingą“, net jei to labai reikia. Protas taip nusprendė, surado pasiteisinimų. Ir viskas.

Daugybė žmonių pradėjo verslą be cento kišenėje. Ir tapo sėkmingi. Daugybė žmonių, nežiūrint į žiaurų tėvų elgesį ar apskritai neturėdami tėvų, sukūrė laimingas šeimas. Daugybė moterų ištekėjo dar kartą, turėdamos ant rankų ne vieną, o du, tris ir daugiau vaikų. Daugybė žmonių surado savo kelią, nežiūrint į tai, kad daug metų mokėsi visai kitų dalykų.

Pasižymi jie tik tuo, kad neatsisakė svajonės. Kartais nieko negalėjo padaryti, kad realizuotų svajonę, tačiau vis tiek tikėjo ir darė, ką galėjo. Būtent dėl to jie gyvena tą gyvenimą, kuris daugeliui patinka, tačiau atrodo nepasiekiamas. Ir kol visi kiti susigalvoja begalę atsikalbinėjimų, kad tik nereikėtų pakilti nuo sofos, rizikuoti, bandyti, šie žmonės žengia link savo svajonės.

Svajonės mums duotos ne šiaip sau, mes lyg ir galime be jų gyventi, tačiau tapti iki galo pačiais savimi – jau nebe. Kiekviena svajonė – tai ženklas, kelio rodyklė, kryptis, kuria eidami, galime daug pasiekti. Galima nekreipti į šias rodykles dėmesio ir nugyventi gyvenimą bet kaip, daugelis būtent taip ir daro. Darbas, namai, darbas, namai, pensija, numiriau. Viskas. O visos slapčiausios ir reikšmingiausios svajonės užkastos kažkur giliai, giliai, jos taip ir negavo progos parodyti žmogui, kad laimė egzistuoja, ji visai šalia, reikia tik pastangų, galbūt ne tokių jau ir didelių, tačiau nukreiptų reikiama kryptimi.

Aš visada svajojau apie keliones. Ir visgi keliauti mes leidomės tik tada, kai turėjome jau du sūnus. Mums visą laiką atrodė, kad dar ne laikas, dar negalime šito sau leisti. Gyvenimas bėgo, rutina įsiurbė į save, laime nė nekvepėjo, kūryba ir savirealizacija – tuo labiau. Ir aš labai dėkinga vyrui už tai, kad leido tada mums abiem tokį beprotišką poelgį – sukrauti visą mūsų kuklią mantą į garažą ir išvažiuoti į niekur. Taip, tai buvo keista, logiškai mąstant, turėjome taupyti butui, aktyviai užsiimti sūnaus reabilitacija, o mes viską metėme ir išvažiavome.

Kelionės davė mums labai daug. Jose parašytos visos mano knygos, jose mes atgavome vyriausią sūnų, jose gimė trečiasis stebuklas. O svarbiausia – tapome artimesniais sau patiems, daug ką supratome ir pajautėme. Ir suradome tai, ko ilgai ieškojome. Kelionių trauka mums buvo toji kelio rodyklė, nurodanti kryptį. Jeigu nebūtume tada surizikavę – nieko nebūtų. Svarbiausi gyvenimo įvykiai galėjo išvis nenutikti.

Neatidėliokite svajonių. Žinau – krizė, sunkumai, aplinkybės, kliūtys, sudėtingos situacijos… Tik prie ko čia jūsų svajonės? Kodėl jos priklauso nuo kažkokių išorinių kvailysčių? Kad ir kas bevyktų – svajokite be jokių atsikalbinėjimų. Ir siekite jų, net jeigu bus labai baisu.

Galima uždirbti daugiau pinigų, tačiau tam turi švytėti kibirkštėlės akyse. Galima pažeisti visas taisykles ir eiti savo keliu, tačiau su užgesusiomis akimis tai neįmanoma. Galima pildyti savo svajones, net jeigu kažkas gręžioja pirštu palei smilkinį. Apskritai labai daug kas įmanoma, svarbiausia – nenustoti svajoti. Ir viskas pavyks savu laiku.

Svajonės – svarbiausia, ką turime, tai mūsų širdžių ir akių šviesa, kuriai degant, įmanoma viskas.

Seimairnamai.eu

Pagrindinis paveikslėlis iš svetainės Seimairnamai.eu

Pasidalinkite su kitais!