Nauji karaliaus drabužiai arba kam reikalinga lyčių lygybė? (II dalis)

photo-1486396738692-c7a72d500435

Anksčiau rašėme…

Šeimos ardymas, draudimas vartoti žodžius tėvasmotina (kol kas tik oficialiuose dokumentuose), lytinio tapatumo ardymas ir kitokių lytinių perversijų skatinimas bei įteisinimas, jaunimui palankios paslaugos (visa, kas skatina ankstyvą seksualinį aktyvumą), juvenalinė justicija (vaikų teisės ir kova prieš vaikų prievartą, o iš tiesų – įstatymai, įgalinantys atimti vaikus iš šeimos), eutanazija, prievartinis skiepijimas, šeimos planavimo priemonės, teisė į abortą (iki šiol buvo tik laisvė daryti abortą arba ne, dabar jau kalbama apie teisę į abortą, o vėliau teisė pavirs prievarta), teisė į dirbtinį apvaisinimą (vėlgi teisė, eugenikų mintyse jau pavirtusi į prievartą), reprodukcinė sveikata, gėjų paradai, tolerancija, diskriminacijos, t. y. pasirinkimo draudimas, amžiaus cenzo seksualiniams santykiams mažinimas ir artėjantis pedofilijos pervardinimas bei jos įteisinimas – tai tik atskiros vieningos biopolitikos priemonės ar kryptys. [Biopolitika – valdžios galia valdyti gyvybę, – M. Fuko (Foucault) terminas.] Ko gero, dar ne visas ir ne visai tiksliai išvardinau, nes sunku susigaudyti išoriškai skirtingose, bet iš esmės nukreiptose į tą patį tikslą biopolitikos priemonėse. Tuo labiau, kad pavadinimai slepia ir daro nepastebimą priemonės esmę.

Iš kur tas visuotinis aklumas, kaip Anderseno pasakoje „Nauji karaliaus drabužiai“? Reikia žiūrėti giliau. Svarbiausia, kaip paaiškinti, kad niekas nebūtų kaltinamas. Kaltinome ir kaltiname kapitalizmą, fašizmą, komunizmą, sovietmečio palikimą, dabar kaltiname terorizmą, masonus, iliuminatus, sionistus, globalizmą. Kaltų ieškojimas reiškia priešų ieškojimą. O priešus reikia sunaikinti. Taip ir gyvename, naikindami vieni kitus.

Kovoti su išoriniais priešais – tai tas pats, kaip kovoti su devyngalviu slibinu, kurio nukirstos galvos vis atauga. Jeigu ir yra tai, ką galima vadinti priešu, tai šis priešas mumyse, mano ir tavoviduje. Tai – mūsų pažmoniškosios galios, mūsų ego.

Vartotojų civilizacija priėjo naują, labai svarbią ribą, už kurios matyti dvi galimybės, visiškai priešingos ir pagal veikimo būdus, ir pagal pasekmes. Pirmoji galimybė: iš esmės mažinti vartojimą ir gyventi ekologiškai, nealinant planetos, o antroji – įvairiais būdais mažinti vartotojų skaičių.

Ir vienas, ir kitas variantas kyla iš tam tikros gyvenimo filosofijos arba pasaulėžiūros. Riba jau peržengta. Mes jau pasirinkome, nors nebuvo jokių debatų, balsavimo ar referendumo. Turbūt visi lengvai atspėjote, ką pasirinkome. Žiniasklaida kalba tik apie ekonomikos augimą. Vartotojų visuomenei reikia nuolatinio augimo.

Girdime apie „auksinį milijardą“, t. y. apie tai, kad žemė pajėgi aprūpinti tik vieną milijardą tokiųnepasotinamų vartotojų. Beveik visuotinai paplitusi nuomonė, kad žemėje gyventojų per daug.Tačiau tikriausiai visi tikisi, kad pateks į tą auksinį milijardą.

Esame šio pasirinkimo įkaitai ir tikimės, kad vartotojų naikinimas arba biopolitika palies kitus, bet ne mane. Aš pastebėjau, kad visi abortų šalininkai – tai žmonės, kurie suspėjo gimti, – yra pasakęs buvęs JAV prezidentas. R. Reiganas (Ronald Reagan). Nepasirinkome meilės, nenorime aukotis, savęs apriboti, bet pasirinkome modernią, rafinuotą kovą už būvį trumpalaikiame žemiškame vartotojų rojuje.

Šitas mūsų  labiau pasąmoninis nei sąmoningas  pasirinkimas mažinti vartotojus akivaizdžiai matėsi aukščiau minėtoje diskusijoje apie lyčių lygybę – buvo kalbama tik apie formalius dalykus. Ir kai trumpai išsakiau čia išdėstytas mintis, niekas neprieštaravo, bet diskusija ir toliau vyko tame pačiame paviršutiniškame lygyje, – tarsi niekas to neišgirdo.

Įdomu buvo girdėti, kaip tie, kurie nori ir galėtų sustabdyti ar bent pristabdyti minėtą projektą, norėdami pasakyti kas apnuogina šio projekto klastą, visų pirma atsiprašydavo projekto stūmėjų: „negalvokit, kad mes jus demonizuojame ar laikome priešais“. Tolerancija su reveransu. Bet tuo nepasižymėjo projekto stūmėjų pusė: netolerancija nebus toleruojama. Ir kam tas reveransas? Ar tai ne užuomina į būsimą pritarimą ar bent jau nesipriešinimą projekto įgyvendinimui? Sena patarlė sako: „Neik su velniu obuoliauti“.

Ta maskuotė ir klasta, su kuria yra atnešami į Lietuvą ir į kitas šalis iš užsienio (šiuo atveju iš Šiaurės šalių) finansuojami projektai, labai primena legendinį Trojos arklį. Iš tiesų, po saule nieko nauja – istorija nuolat kartojasi, kaip sako Ekleziasto knygos autorius. Ir mes, kaip tie Trojos gyventojai, pamatę paliktą medinį arklį, svarstome, kas tai galėtų būti, kam jis tinkamas, ar reikia jį įsitempti į miestą, ar tai neprieštarauja esamiems įstatymams ir pan. Bet niekas nesidomi esme: kas yra jo viduje.

Manau, visi supranta, kad mokyti berniukus būti mergaitėmis, o mergaites berniukais yra absurdas, nesąmonė, bet labai rimtais veidais kalbame ir apie tai, ir iš kur ta programa finansuojama, ir kiek jos stūmimas atitinka įstatymus, kiek ji padeda ar kenkia vaikams ir pan. Visai kaip H. K. Anderseno pasakoje „Nauji karaliaus drabužiai“. Tačiau niekas nepasako, kad tokių absurdų iš viso neturėtų būti, kad karalius yra nuogas. Tiesa, kažkas ištarė, kad už tuos pinigus geriau būtų atspausdinti vaikams Anderseno pasakas. Jas vertėtų ir suaugusiems pasiskaityti, kad suprastume, jog tyras vaiko žvilgsnis gali būti išmintingesnis už protingųjų gudrumą.

Susidaro vaizdas, kad ši ir kitos biopolitikos programos bei priemonės, kaip ir pasakoje apgavikų audėjų audžiamas audeklas, iš kurio buvo siuvami nauji karaliaus darbužiai, turi keistą ypatybę: yra nematomos tiems, kurie neverti jų turimos vietos arba per daug kvaili (citata iš Anderseno pasakos).

Ar ne taip yra ir su „nematomu“ biopolitikos audeklu, iš kurio gudrieji siuvėjai sukerpa įvairias programas, paslaugas, teises ar įstatymus? Giriame naująjį karaliaus rūbą, jei norime būti verti užimamos vietos ar, nenorėdami pasirodyti kvaili, atsilikę, homofobai ar fundamentalistai, liekame abejingi ir nesipriešiname.

Jeigu ir toliau tokioje plotmėje vyks diskusijos apie atvežamus dovanų (finansuojamus) projektus, anksčiau ar vėliau juos priimsime ir įteisinsime. Sena tiesa: dyki pinigai ištvirkina žmones.

Pagrindinės vertybės, užtikrinančios žmonių bendruomenės ir kultūros stabilumą, yra išjudintos ir keičiamos. Tačiau reikia atsiminti, kad yra tokios pamatinės, galima sakyti, paties Kūrėjo nustatytos vertybės, be kurių bet kuri bendruomenė išsigimsta ir išnyksta. Tokios vertybės yra šeima ir lytis. Jų negalima keisti ir nereikia diskutuoti apie galimus pakeitimus, nes jeigu įsileisime į diskusijas, tai anksčiau ar vėliau priimsime naujas, jau ne iš dvasinės žmogaus prigimties, bet iš kūno ir jo nuodėmingumo kylančias pažiūras bei vertybes.

Aleksandras Žarskus

Vydija.lt

Pasidalinkite su kitais!