Nakties sapnas ir dienos sapnas

flowers-19830_960_720

Kartą, ankstyvą rytmetį, karalius sušaukė savo ministrus ir paklausė: „Šią naktį sapnavau labai įspūdingą sapną. Buvau drugelis, plasnojau nuo gėlės prie gėlės ir gėriau medų. Mano sapnas buvo toks aiškus ir tikroviškas, jog aš rimtai suabejojau – ar aš esu karalius, kuris sapnavo, kad yra drugelis, ar aš – drugelis, kuris dabar sapnuoja, kad yra karalius?“

Toks įprastas reiškinys kaip sapnai yra viena didžiausių žmonijos paslapčių. Kas yra sapnas? Ar jis realus? Jeigu ne, kodėl košmaras daro realų poveikį kūnui, sukelia prakaitavimą, pagreitina ir apsunkina kvėpavimą, kas nutinka tik tada, kai mes tikrai bėgame iš baimės? Ar gali būti, kad mūsų gyvenimas budrioje būsenoje taip pat yra sapnas?

Jei pažvelgtume į savo praeitį, įvykius, patirtus sapne ir budriame gyvenime, ar yra tarp jų koks nors esminis skirtumas? Ir tie, ir anie jau atlikti ir baigti, dabar nieko nebegalime pakeisti, nebent juos prisiminti. Tai, ką patiriame miegodami, vadiname sapnu, kadangi viskas baigiasi, kai pabundame. Gal ir mirtis bus tarsi pabudimas iš sapno, kurį patiriame dabar, kai „nemiegame“?
Jei giliau pamąstytume apie sapnus, suvoktume, kad jie reiškia, jog nesame tapatūs savo kūnui. Kuomet sapnuojame, mūsų kūnas guli ant lovos ir fiziškai nieko nepatiria. O mes išgyvename tigro antpuolį ar smagiai leidžiame laiką su princese. Tai reiškia, jog Aš – tas, kuris patiria emocijas, – nesu kūnas.

Vedų šventraščiai paaiškina, kad mūsų sąmonė funkcionuoja keturiose būsenose – džagruti (normalaus budrumo), svapna (sapno), sušupti (gilaus miego be sapnų) ir samadhi (dieviško budrumo). Samadhi būsenoje patiriame, kas esame iš tikrųjų – sielos, mylimi Dievo vaikai. Tačiau dabar, nors fiziškai ir esame budrūs, dvasiškai miegame.

Tad atsakyti į karaliaus klausimą galima šitaip: jis yra dvasinis Dievo vaikas, kuris sapnuoja esąs karalius (džagruti). To sapno metu jis sapnuoja dar vieną sapną, kad yra drugelis (svapna).

Miegantis žmogus negali suvokti net šviečiančios saulės egzistavimo, nors saulė palaiko jo gyvybę. Panašiai ir dėl dvasinio snaudulio mes negalime suvokti Dievo buvimo ir meilės, nors Jis palaiko mūsų egzistenciją, aprūpindamas šiluma, šviesa, oru, vandeniu ir maistu. Tačiau lygiai kaip miegantį žmogų gali pažadinti garsas, iš dvasinio snaudulio mus gali prikelti dvasinis garsas – šventas Dievo vardas. Todėl giedokime ir prabuskime savo teisėtam džiugiam gyvenimui, kupinam nemirtingos meilės.

Dhirašanta Gosvamis

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!