Motinos ir vaiko ryšys

pregnant-2196853_960_720

Moteriai nėra didesnės dovanos kaip nuostabus motinystės jausmas. Meilė ir ypatingas ryšys gaubia vaiką ir motiną nuo pirmųjų pastojimo akimirkų. Turbūt dauguma moterų jaučia vaiką net kur kas anksčiau, nei pradėjo su vyru planuoti nėštumą. Todėl nieko nuostabaus, kad vaikelis reaguoja į mamos emocijas, santykius su aplinka, perima jos džiaugsmus ir baimes.

Galima tiesiog dabar įsitikinti  šiuo ryšiu – prisiminkite savo mamas ir atsakykite sau į klausimus:

  • Ką jaučiu, kai matau mamą laimingą?
  • Kas vyksta mano viduje, kai mama liūdna?
  • Ką jaučiu, kai prisimenu mamą besipykstančią su tėčiu?
  • Kokie jausmai mane aplanko, kai pamenu mamą prislėgtą ir piktą nuo sunkaus darbo ar dėl sudėtingo likimo?

Leiskite grįžti giliai paslėptoms emocijoms, prisiminimams. Jeigu norite – užsirašykite atsakymus.

Turbūt abejingų neliko, tiesa? Kad ir kiek mums metų, ryšys su mama išlieka amžiams, nepaisant to, net ar mama yra šiame pasaulyje. Motina ir vaikas yra tarsi vienis. Ne veltui sakoma, kad motinos širdis jaučia kai vaikui gerai ar blogai. Lygiai taip pat jaučia ir vaikas. Mažieji nesupranta kodėl mama liūdna, pikta ar pavargus, jie tiesiog atsako savo nuotaika, elgesiu ar dar blogiau – fiziniais negalavimais.

Anot Valerijaus Sinelnikovo: „Vaikui nebūtina tėvų matyti ar girdėti. Jo pasąmonėje yra visa informacija apie tėvus, apie jų jausmus. Jis apie juos žino viską, tik negali išreikšti savo jausmų žodžiais. Ir jei tėvai turi kokių nors problemų, tai serga arba pradeda „keistai“ elgtis. (…) Tėvai gali padėti savo vaikui pasveikti, keisdami savo mintis ir įsitikinimus, savo elgesį.“

Mes esame įpratę sakyti, jog vaikas susirgo, kai peršalo, užsikrėtė nuo kitų, užvalgė netinkamo maisto ar tiesiog yra alergiškas. Taip, tai yra tiesa, bet yra ir kitos, mums, galbūt, mažai suprantamos ar neįprastos priežastys, apie kurias kalbama vis dažniau ir garsiau.

Galime nesunkiai įsitikinti ar tai tiesa, tiesiog, jei galite, skirkite laiko savianalizei. Pamąstykite ar vaikas reagavo ir kokiu būdu tai pasireiškė, kai:

  • Jūs pykote ant vaiko tėvo ar kitų žmonių, o gal net ant savęs?
  • Buvote pervargusi ir nuo minties, kad rytoj reikės į darbą net darėsi bloga?
  • Kažko stipriai bijojote ar vengėte?
  • Kažką smerkėte ar niekinote?
  • Viduje buvo niūru lyg pelkės vidury?

Tai tik pavyzdiniai klausimai, tačiau tikiu, jog esmę supratote. Pamąstykite, priimkite net absurdiškiausias mintis, galbūt jos bus atsakymas į jus seniai kamavusius klausimus. Tik jokiu būdu nekaltinkite nei savęs, nei vyro ar kitų žmonių. Leiskite emocijoms kilti į paviršių, neslopinkite jų, neanalizuokite, tegul jos išsisklaido lyg dūmas. Juk žinote, kai mes ilgą laiką laikome, kad ir mažą svorį ištiestoje rankoje, neilgai trukus ji pavargsta, ima virpėti ir norisi kuo greičiau atgniaužti pirštus bei paleisti.

O kaip elgiamės mes? Metų metus nešiojamės įvairias nuoskaudas, pyktį lyg sunkius akmenis savo kišenėse, aliname save perdėtu krūviu, nemylimu darbu, o kartais net nekenčiame savęs dėl nesėkmių, klaidų ar išvaizdos. Emociniais teršalais nuodijame ne tik save, bet net ir tuos, kuriuos labiausiai mylime.

Todėl šią akimirką kviečiu nusišypsoti su meile pirmiausia sau, tuomet su šiuo ypatingu jausmu mintimis prisiliesti prie savo vaikų, antrųjų pusių, tėvų, senelių ir šį veiksmą padaryti kasdieniniu ritualu. Juk mes visi esame viena. Jei skauda vieną pirštą kentės visas kūnas. Jeigu norime padėti kitiems, pirmiausia išauginkime savyje meilę ir šviesą, tuomet įvyks stebuklai.

Pasitikite Motinos dieną taikoje ir meilėje su savimi bei šeima. Būkite laimingos.

Su meile,

Rūta Steponavičienė

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!