Motinos diena (I dalis)

mom-1331001_960_720

Jau nuo seno gegužės mėnesio pirmąjį sekmadienį Lietuvoje minima Motinos diena. Tai diena, kuomet mes prisimename ir išreiškiame pagarbą ir dėkingumą savo mamoms, visoms Motinoms, esamoms ir būsimoms, dėkodami už tą pasiaukojimą, meilę ir šilumą, sušildančią mūsų širdis jų dėka. Motinos, apgaubdamos savo kūdikius begaline meile, rūpesčiu ir globa, tampa jiems saugaus prieglobsčio įsikūnijimu, neišsenkamu šaltiniu, formuojančiu asmenybę, charakterį, pasitikėjimą savimi. Su mamos pienu mes įgeriame meilę ir pagarbą šeimai, artimiesiems, vyresniesiams, tėvynei ir t.t. Ir nors Vedose šie dalykai dažnai traktuojami daugiau kaip kūniškos koncepcijos išraiška, jie yra labai svarbūs asmenybės formavimui, savo pareigų ir skolų aplink esantiems ir visam pasauliui bei Dievui suvokimo formavimui, savojo įgimto egoizmo įveikimui. Todėl Motinos meilė yra neįkainojama malonė ir dovana, kurią davė Pats Viešpats, ir mes turime priimti ją kaip Paties Dievo begalinės meilės visoms gyvoms būtybėms išraišką.

Tikrai nelaimingi yra tie, kuriems likimas nelėmė patirti Motinos rankų švelnumo ir begalinės Jos meilės šilumos. Tokie nelaimėliai paprastai būna kupini įvairiausių kompleksų, jų charakteris dažnai nelengvas ir nenuspėjamas, jų gyvenimas kupinas įvairiausių sunkumų, keliančių daug problemų jiems patiems ir aplinkiniams.

Kodėl Motinos meilė tokia svarbi žmogui?

Meilė – tai, ko labiausiai nori ir trokšta kiekviena gyva būtybė. Kaip teigia Džordžas Harisonas, vienas garsiųjų „Bitlų“:„All you need is love“. Pagalvokime: ar iš tikrųjų yra taip? Ar iš tikrųjų meilė yra viskas, ko mums reikia?

Nuomonės šiuo teiginiu gali išsiskirti. Ne visi sutiks, kad žmogui jo gyvenime svarbiausia – meilė. Tačiau turbūt niekas neprieštaraus, kad kiekvienas žmogus nori būti laimingas. Mes visi svajojame apie laimę ir darome viską, kad ją pasiektume. O kas yra laimė? Įgyti ir gauti viską, ko siekiame. Tai – sugebėjimas įgyvendinti visus savo tikslus ir norus. Ar ne taip? Juk žmogus kankinasi ir yra nelaimingas negaudamas to, ko trokšta. Ir atvirkščiai – pasiekęs tikslą jis visuomet patiria nusiraminimą ir palaimą. Tampa laimingas. Mūsų laimės ir nelaimių (kančių) priežastis yra mūsų troškimai.

Trečioji iš keturių pagrindinių budizmo tiesų sako, kad norėdami atsikratyti kančių turime atsisakyti troškimų. Kaip yra iš tiesų?

Gyvenime mes ne tik svajojame. Mes nuolatos dedame pastangas, siekdami užsibrėžto tikslo ir bandydami įgyvendinti savo troškimus. Neretai Viešpaties malone mums netgi pasiseka. Tačiau problema lieka: laimės kaip nebuvo, taip ir nėra. Laimė nėra abstrakti, tai – asmeniškas dalykas, vidinė rimtis ir tvarka, vidinė ramybė, harmonija. Be abejo, tenkindami savo jausmus mes taip pat patiriame laimės jausmą, tampame laimingi. Bėda ta, kad ši laimė yra labai trumpalaikė ir netobula. Po kurio laiko įgyti rezultatai mums nusibosta, imame norėti kažko kito ir vėl jaučiamės nelaimingi. Arba kenčiame dėl baimės prarasti tai, ką taip sunkiai įgijome. Tokio lygio laimė, kaip teigiama viename iš žinomiausių Vedų šventraščių – “Bhagavad-Gitoje”, iš pradžių yra panaši į medų, vėliau virsta nuodais. Be to, jei prisiminsime, kad kiekvienas veiksmas ar įvykis mūsų sieloje palieka savo įspaudą (pėdsaką), vadinamąją samskarą, galima lengvai nuspėti žmogaus ateitį, žinant jo polinkius ir prisirišimus. Tereikia atpažinti žmogaus skonius, prisirišimus ir silpnybes, ir bus galima numatyti, kas jo laukia ateityje, bus galima lengvai juo manipuliuoti. Žmogaus skoniai nulemia jo ateitį, todėl norėdami pakeisti savo ateitį, norėdami, kad mumis nemanipuliuotų, turime pakeisti savo skonius ir atsikratyti materialių prisirišimų.

Vedose teigiama, kad tikroji laimė iš pradžių visuomet primena nuodus, o vėliau virsta medumi. Todėl patartina priimti tai, kas bus naudinga ateityje, o ne tai, kas malonu šią akimirką. Egzistuoja sėkmės, laimės ir meilės dėsniai. Sėkmės dėsnio veikimu labai lengva įsitikinti – tereikia kurį laiką pasistengti gyventi sutinkamai su savo dharma (sanskr. – pareiga, tikroji savastis, religija), gyventi dorybingai, stropiai atliekant savo pareigas. Iškart pajausime, kad tampame sėkmingi.

Laimė paprastai asocijuojasi su ramybės atradimu ir savųjų baimių atsikratymu. Ne veltui krikščionys kiekvienų mišių metu sako: „palinkėkime vieni kitiems ramybės“. Mirusiuosius palydime žodžiais: „ilsėkis ramybėje“. Ramybė asocijuojasi su nusiraminimu viduje, baimės įveikimu. Neįveikęs savųjų baimių, žmogus negali tapti nurimęs, negali atrasti ramybės, taigi… negali būti laimingas? Teisingai? Tačiau Vedose sakoma, kad baimės visiškai atsikratoma tik pasiekus bhavos – nuolatinės ir nepertraukiamos dvasinės meilės Dievui – būseną. Kadangi tai – nepaprastai išaukštinta ir sunkiai pasiekiama būsena, peršasi išvada, kad negalime tapti laimingi, nes visi esame persekiojami savųjų baimių. Tačiau mes kartais galime pamatyti aplink save laimingus žmones, kurie toli gražu nėra nurimę, netgi atvirkščiai: ieškantys, klystantys ir kenčiantys. Kas tai? Ar iš tikrųjų tokie žmonės laimingi?

Vedose skelbiama, kad, norėdami iš tikrųjų tapti laimingi, turime išmokti duoti, o ne vien tik imti, turime išmokti gyventi ne vien dėl savęs, dalintis su kitais savo turtu, žiniomis, patirtimi, džiaugsmais ir atradimais. Kitaip sakant, aukotis. Tai yra laimės paslaptis. Sakoma, kad turtingiausias žmogus yra tas, kuris aukojasi dėl kitų, atiduoda viską, skatinamas troškimo padėti kitiems. Tačiau tokį troškimą gimdo ne kas kita, kaip meilė.

Meilė generuoja aukščiausią pasiaukojimo formą, nes didžiausias nuoširdžiai mylinčio žmogaus troškimas yra daryti kažką, kas patenkins jo meilės objektą, daryti tai nesavanaudiškai, nelaukiant nieko mainais. Kitaip sakant, meilė išties skatina aukotis, ji naikina mūsų klaidingą ego, paremtą savokomis „aš“ ir „mano“, ego, kuris ir yra mūsų visų kančių priežastis. Iš to galime daryti išvadą, kad meilė mus išties padaro laimingais.

Taigi, tereikia pamilti ar įsimylėti ir tapsime laimingiausiais žmonėmis pasaulyje?

Tačiau pamilti nėra lenga. Tai puikiai iliustruoja asmenybės santykis su žmonija. Visuomenėje vertinamos ir propaguojamos filantropinės ar humanizmo idėjos. Bet kokia asmenybė, žengianti dvasinio tobulėjimo keliu, susiduria su meilės savo artimam, žmonijai ir visoms gyvoms būtybėms ugdymo tendencijomis, visuotinės meilės deklaravimo principais. Tačiau mylėti žmoniją nėra lengva. Bandėte? Mes negalime nuspręsti: „Nuo rytdienos aš mylėsiu visus žmones“. Kodėl? Nes nieko iš to neišeis. Nekalbant jau apie sekuliarityvias visuomenes, kuriose populiarinamos ir propaguojamos filantropinės, humanizmo ir dvasingumo idėjos telieka išorinėmis deklaracijomis, nes kertasi su pagrindiniu visuomenės tikslu – ekonomikos vystymu, kuriam reikalingas nuolatos ugdomas ir skatinamas jausmų tenkinimas, formuojantis paklausos augimą, o visapusiškai reklamuojama ir afišuojama meilė verčiama viena iš populiarių prekių, kurios sąvoka paprastai asocijuojasi su vis subtilesne, labiau išieškota ir gurmaniškesne kūniška jausmų tenkinimo forma.

Imituoti meilę gal ir įmanoma, tačiau taip tikrai netapsime laimingi. Todėl visi ir ieško meilės, ieško, ką galėtų pamilti. Ir džiaugiasi sutikę žmogų, kurį išvydę pasijaučia it perkūno ar žaibo trenkti, džiaugiasi, kai įsimyli iš pirmo žvilgsnio ir pajunta norą aukotis bei daryti viską dėl mylimo žmogaus. All you need is love.

Vienas ryškiausių tokios meilės pavyzdžių, apdainuojamų literatūroje, be abejonės, yra Romeo ir Džiuljetos. Šios mylinčios sielos jautėsi laimingos, nors jų istoriją žymi tragiška baigtis. Tačiau neretai svarstoma, kaip būtų susiklostęs jų likimas, jei jiems būtų pavykę, tapus vyru ir žmona, gyventi šeimos gyvenimą? Juk Romeo prieš sutikdamas Džiuljetą buvo susižavėjęs kita mergina, dėl kurios ėjo iš proto. Ne veltui vienuolis, į kurį Romeo kreipėsi, prašydamas sutuokti su Džiuljeta, stebėjosi:

„Pranciškau šventas! Kas per atmaina! Jau neberūpi tau Rozalina? O tu ją taip mylėjai… Vien akimis jaunimas šiandien myli – ne širdim. O Jėzau Marija! Čia dar neseniai telkšojo tavo ašarų klanai, kurie veidais pageltusiais dėl jos riedėjo… Nejaugi visa tai – ant vėjo? Žiūrėk, garai atodūsių tavų dar tebeplaukia dangumi melsvu, nuo ašarų tau veidas apsiblausęs, ir ligi šiolei senos mano ausys skundus tavuosius girdi. Kas, sakyk, man Rozaliną liaupsino tieksyk? Ar ne Romeo? Aš nenumanau, kodėl staiga taip atšalai, sūnau. Jei vyrai šitaip valiūkaut pradės, ko reikalaut iš moterų širdies?“

Viena jaunuolių pora pateko į Gineso rekordų knygą po to, kai keturis kartus nesėkmingai bandė nusižudyti, nes abiejų pusių giminaičiai neleido jiems kurti jiems šeimos. Galiausiai, po ketvirtojo (laimei, vėl nesėkmingo) jų bandymo giminaičiai nusileido: „Tebūnie kaip norite, jei taip mylite vienas kitą“. Juokingiausia tai, kad jau po pusmečio jie išsiskyrė. Kodėl taip nutiko? Dėl egoizmo. Nes taip vadinama „meilė“ tebuvo susižavėjimu ir aistra paremtas įsimylėjimas, kylantis veikiant feromonų chemijai, skatinančiai priimti kitą kaip puikų jausmų tenkinimo objektą. Moksliškai įrodyta, kad įsimylėjimas, sujungiantis poras ir paprastai klaidingai traktuojamas kaip „meilė“, baigiasi po metų, daugiausiai – po pusantrų. Kas po to? Bandymas suvokti ir suprasti partnerį, mokantis gyventi su juo, priimti jį tokį, koks yra, ugdant savyje pakantumą, pagarbą ir toleranciją, ilgainiui įgaunančius meilės požymius. Arba… skyrybos ir naujo „meilės“ subjekto ieškojimas. Next.

Laukite tęsinio…

Dhruvananda das

 

Pasidalinkite su kitais!