Motina Žemė: ar sugebėsime grąžinti jai savo skolą?

hands-600497_960_720

Meilė savo mamai vaiko viduje gimsta natūraliai, veikiausiai jos ištakos slypi dar motinos įsčiose. Už gimimą, dovaną, kurią gavome iš savo mamos, liksime jai skolingi visą gyvenimą, kad ir kaip besistengtume už ją atsidėkoti. O dabar pabandykime perkelti šią analogiją ir pakalbėti apie Žemę ir Gamtą. Tai jos teikia žmogui visa, ko reikia gyvybei palaikyti. Todėl esame be galo skolingi šiai Motinai; ir, rodos, vis dar nesėkmingai bandome išreikšti savo dėkingumą kokiu nors tinkamu būdu.

Iš tiesų žmonijos egzistencijos scenarijus šiandien jau tapo toks įtemptas, kad kaip maži vaikai ėmėme verkti, idant Motina Žemė būtų apsaugota, nes… tai apsaugos mus pačius.

Tarptautinė motinos Žemės diena – puiki proga pasistengti sužadinti savyje ir kituose bet kokias pastangas išsaugoti Motiną Žemę, kiekvieną akimirką teikiančią mums prieglobstį ir priemones, kad ir toliau vešėtume, gyvuotume. Tačiau pirmiausia dera gerai suvokti, iš kur kilo ši Žemės ir Gamtos kaip Motinos samprata. Ir ką itin svarbaus ji reiškia kiekvienam iš mūsų.

Versdami istorijos, tradicijų knygos puslapius pastebėsime, kad Motiną Žemę ir Motiną Gamtą simbolizuojantys atvaizdai nuolatos išnyra įvairiose kultūrose. „Deivė motina“ – tai terminas, dažniausiai nurodantis į moterišką dievybės formą, siejamą su motinyste ir kūrimu, arba į dosnų pačios Žemės įsikūnijimą.

Dauguma tokių deivių buvo garbinamos dėl jų sąsajų su derlingumu, vaisingumu ir žemdirbišku dosnumu. Inkų, asirų, babiloniečių, slavų, romėnų, graikų, indų, irokėzų religinėse praktikose žynės moterys turėjo itin didelę reikšmę (dar iki įsigalint patriarchalinėms tradicijoms).

Dabartinės žemės sampratos pirmieji ženklai užfiksuoti tik XVII-ojo amžiaus pabaigoje. Tačiau sudievintos Gamtos pėdsakus galima aptikti dar senovės Graikijoje. Graikų filosofams dar iki Sokrato buvo žinoma Gamta kaip visų pasaulio fenomenų, reiškinių, visuma. Vėliau ji buvo garbinama kaip įasmeninta dievybė.

Graikų mitologijoje Motina Žemė turi galią atimti iš žmonijos visą derlių, o štai slaviškame pasaulyje ji visuomet buvo viena iš pagrindinių dievybių. Žemė buvo liečiama įtvirtinant duotas priesaikas. Ji taip pat išklausydavo ir visas nuodėmes prieš žmogui numirštant.

Slavų žemes užplūdus krikščionybei, Motina Žemė buvo sutapatinta su Marija, Jėzaus Kristaus motina. Vis dėlto viduramžių krikščionys teologai suvokė Gamtą kaip Dievo kūrinį ir įkurdino ją Žemėje, žemiau Dangaus ir Mėnulio, visatos viduryje. Viduramžiškam protui Gamta tebuvo personifikacija, o ne garbinama esybė.

Moderni gamtos samprata, rodos, grįžta į pirmines, iki-sokratiškąsias, ištakas: ji suvokiama kaip reiškinijos visuma. Ne personifikacija ir ne garbinama dievybė (nebent retorine prasme).

Istorijos kloduose aptiksime daugybę motiniškos dievybės formų: tai ir senovės Graikijos Gaia, ir senovės Airijos Danu, ir hinduizmo Ma devyniomis savo pirminėmis formomis. Įdomu tai, kad motinos deivės visuomet buvo suvokiamos kaip vienaskaitinės dievybės įsikūnijimas.

Indiškoje tradicijoje kokios nors būtybės garbinimas kaip Motinos siekia dar iki-vediškosios kultūros laikus*. Seniausia Deivės Motinos forma, iškasta Indijoje, netoli Allahabado srities (UP), buvo sukurta maždaug prieš 20 000 metų. Viena svarbiausių neolitinio amžiaus archeologinių kasinėjimų vietų ir nuorodų į Indo slėnio civilizaciją yra Mehargarhas. Čia randama tūkstančiai moteriškų dievybių formų, kurioms priskiriamas mažiausiai 5 500 metų amžius.

„Rig Vedoje“ moteriškoji galia yra vadinama „Mahimata“; tai terminas, tiesiogiai nurodantis Motiną Žemę. Pagrindiniai religijos elementai „Rig Vedoje“ yra glaudžiai susiję su Gamtos fenomenu – čia Gamta suvokiama kaip gyva esybė ir dažniausiai vaizduojama kaip turinti antropomorfinį pavidalą. Pirmosios dievybės tais senoviniais laikais buvo kilusios iš natūralios reiškinijos personifikavimo; Žemė (Prithvi) buvo viena iš jų. Vėliau, vediškuoju laikotarpiu, šį paprastą ritualinį garbinimą išstūmė įmantrios ritualinės aukų atnašavimo ceremonijos, todėl kai kurios senovinės dievybės, pavyzdžiui, Prithvi ar Varuna, neteko pirminės savo reikšmės.

„Ekologija“, kaip paprastai manoma, yra moderni sąvoka. Vis dėlto turbūt didžiausia duoklė ir pagyros žmogų supančiai aplinkai yra išsakytos „Atharva Vedoje“, kur net šešiasdešimt trys mantros yra vadinamos „Prithvi Sukta“ („Himnas Žemei“) ir jose šlovinama Motina Žemė. Vedų išminčiai garbino Žemę kaip šventą ir nesunaikinamą.

„Prithvi Sukta“ pasakoja apie žmogaus priklausomybę nuo gamtos ir iš to natūraliai kylančią pagarbą: „Mata bhumih, putro aham, prithivyaha“. Toliau rašoma: „Motina Gamta yra pasipuošusi aukštomis viršukalnėmis, šlaitais ir nuokalnėmis, slėniais ir lygumomis, kalnais, miškais, augalais, žolelėmis ir įvairiais lobiais; Ji rūpinasi kiekviena kvėpuojančia ir krutančia gyvąja būtybe. Lai Ji suteikia mums džiaugsmą, turtus, klestėjimą, sėkmę ir šlovę!“

Visuotinė ramybė, taika ir harmonija – neatsiejama Vedų dalis. Garsioji nemirtingoji „Shanti Mantra“ („Ramybės himnas“) iš „Yajur Vedos“, giedama siekiant visą visatą užlieti ramybe ir harmonija, skamba taip: „Meldžiu, kad ramybė užlietų visus pasaulius; meldžiu ramybės Dangui ir Žemei; ramybės vandenims; ramybės žolynams, augmenijai ir miškams; ramybės visiems pasaulio žmonėms ir valdovams; ramybės visai visatai; ramybės kiekvienam bet kuriame jos kampelyje. Ramybės, pačios tikriausios ramybės. Meldžiu šios ramybės!“

Nuo neatmenamų laikų ramybė ir harmonija, taip pat Žemė ir Gamta buvo laikomos pačia būtiniausia žmogiškosios egzistencijos dalimi. Todėl Pasaulinės Motinos Žemės dienos proga itin svarbu sutelkti savo tikėjimą į senovės išminčių mokymą: jie šlovino ir be galo gerbė Motiną Žemę už jos visai žmonijai teikiamus džiaugsmus, turtus ir gerovę. Naujai atrasti ir priimti šį mokymą – ne tik mūsų pareiga, bet ir tragiškų kataklizmų kamuojamo laiko gyvas poreikis. Sutelkime savo jėgas tam, kad išsaugotume Žemę – kad išsaugotume žmoniją.

* Terminas „iki-vediškoji kultūra“ nurodo laikotarpį, kai Vedos dar nebuvo užrašytos. Mokslininkai teigia, kad „Rig Veda“ užrašyta 1 500 metų prieš Kristų, ši data paprastai ir žymi skirtį tarp vediškosios kultūros ir to, kas buvo iki jos. Vis dėlto svarbu paminėti tai, kad Vedos savo garsine forma, tradicija gyvavo dar iki tol, tam pritaria ir dauguma mokslininkų. Vadinasi, iki-vediškosios kultūros ribos nėra visai aiškios. (Vertėjos pastaba)

Pagal Arun Chaubey straipsnį parengė, iš anglų kalbos vertė Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!