Mirties ežeras

pattern-3119825_960_720

Kartą princai Pandavai nukeliavo į miško gilumą ir pasiklydo. Praklaidžioję daugybę valandų jie labai pavargo ir ištroško, todėl nusprendė pailsėti medžio pavėsyje.

Judhištira kreipėsi į savo jauniausiąjį brolį: „Nakula, mums reikia vandens. Įkopk į šį medį ir pažiūrėk, ar nėra kur nors netoliese upės.“ Nakula, nors ir pavargęs, įsikorė į aukšto medžio viršūnę. „Taip, matau ežerą“, – sušuko jis didžiausiam visų džiaugsmui. „Puiku“, – sukrenkštė Judhištira, nes jo gerklė buvo perdžiūvusi iš troškulio. „Ar neparneštum mums vandens troškuliui numalšinti?“

Nakula leidosi tekinas link ežero. Princas jau beveik jautė gaivinantį vandens skonį išdžiūvusioje burnoje. Jis parklupo ir prisėmęs saujas vandens kėlė jas prie lūpų, bet staiga sugriaudėjo balsas: „Stok! Nedrįsk gerti, kol neatsakei į mano klausimą. Aš esu šio ežero sargas. Jei nepaklusi man, mirsi.“ Nakula buvo pernelyg išsekęs, todėl nekreipė į balsą jokio dėmesio. Jis gurkštelėjo vėsaus vandens ir tą pačią akimirką krito negyvas.

Tuo metu kiti Pandavai laukė. Rodos, praslinko visa amžinybė. Kas minutę jų troškulys darėsi vis labiau nepakenčiamas, todėl Judhištira paprašė kito brolio: „Sahadeva, ar nepadėtum Nakulai parnešti vandens?“ Sahadeva, galima sakyti, nušliaužė link ežero. Čia jį pribloškė negyvo brolio reginys. Bet jo paties burna degte degė iš troškulio, tad jis pirmiausia nuskubėjo prie vandens. Vėl pasigirdo balsas, liepiąs jam sustoti. Sahadeva nepaisė paslaptingo balso ir puolė maukti vandenį. Lygiai kaip ir broliui Nakulai jam teko atsisveikinti su gyvybe.

Tada Judhištira pasiuntė Ardžuną, o po kurio laiko ir Bhimą. Nė vienas iš jų negrįžo. Judhištira suprato, kad tikrai nutiko kažkas baisaus, ir pats leidosi prie ežero. Jis negalėjo patikėti savo akimis! Pakrantėje drybsojo negyvi keturių galingų karių kūnai. Kas galėjo juos taip lengvai nužudyti ir dar nepalikdamas net menkiausių kovos pėdsakų? Sielvarto prislėgtas Judhištira sukniubo ant kelių. Jis neįsivaizdavo savo gyvenimo be ištikimųjų brolių. Jie tiek aukojosi norėdami jį patenkinti, o dabar pradingo amžinai. Vis tik nuožmus troškulys nugalėjo Judhištiros liūdesį, ir jis prišliaužė prie vėsaus gaivinančio vandens.

„Stok!“ – nuaidėjo grėsmingas balsas. „Negali gerti šio vandens, kol neatsakei į mano klausimus. Paklausyk mano perspėjimo, kitaip susilauksi tokio paties likimo kaip ir tavo broliai.“ Judhištira sustingo ir, dairydamasis į dangų, atsakė: „Išpildysiu tavo norą, jei tik sugebėsiu. Bet pirmiausia pasirodyk man. Negaliu atsistebėti, kad kažkas vienas įstengė nudėti keturis mano brolius. Vien jau Bhima buvo stiprus kaip dešimt tūkstančių dramblių. Joks žmogus neturi tiek galios, kad nužudytų bent vieną iš mano brolių.“ Priešais princą pasirodė milžiniškas, baimę keliantis burtininkas Jakšas. Judhištira suglaudė delnus ir linktelėjo raganiui. „Dėkoju. Dabar prašau, klausk.“

„Mane žavi tavo nuolankumas“, – sugriaudėjo Jakšas. „Pirmasis klausimas toks: kas greitesnis už vėją?“

Judhištira atsakė: „Aišku, kad mintis.“

Jakšas patrynė rankas: „Visai teisingai. Bet ar žinai, koks turtas pats vertingiausias?“

„Atsakyti taip pat lengva – tai žinios?“

„Bet kas yra tikrosios žinios?“

„Tikrasis žinojimas – tai žinios apie dieviškumą.“

„Dabar man pasakyk, ko atsisakius įmanomas sutarimas?“

„Išdidumo.“

„Kas yra nedorumas?“

„Piktos kalbos apie kitus.“

„O kas yra labdara?“

„Visų gyvų būtybių globa.“

„Kas yra kantrybė?“

Judhištira atplėšė žvilgsnį nuo vėsaus ežero vandens ir pasistengė nekreipti dėmesio į savo perdžiūvusią gerklę. „Kantrybė gali būti tik sugebėjimas valdyti savo jusles.“

„Ir paskutinis klausimas: kas pasaulyje kelia didžiausią nuostabą?“

Prieš atsakydamas į paskutinį klausimą Judhištira susimąstė. Jis dar kartą apžvelgė negyvus savo brolių kūnus. Tuomet tvirtai pasakė: „Diena po dienos gyvos būtybės miršta. Niekas negali to išvengti, bet likusieji gyvi mano, kad jie niekada nemirs. Ar gali kažkas labiau stebinti?“

Jakšas plačiai nusišypsojo: „Aš patenkintas tavo atsakymais. Tu pats išmintingiausias ir esi vertas apdovanojimo. Dovanosiu gyvybę vienam iš tavo brolių. Pasirink, kuriam.“ Kiek pagalvojęs Judhištira atsakė: „Renkuosi Nakulą.“

„O kodėl Nakulą? Kodėl ne Bhimą ar Ardžuną? Jie tikrai tau labiau praverstų?“

„Mano tėvas turi dvi žmonas: Kunti ir Madri. Bhima, Ardžuna ir aš esame Kunti sūnūs. Todėl Madri labui aš pasirinkau Nakulą.“

Jakšas, nudžiugintas tokio nesavanaudiško atsakymo, sugrąžino gyvybę visiems broliams Pandavams ir atskleidė, kas jis iš tikrųjų esąs: „Esu tavo tėvas, kurio niekada nebuvai sutikęs. Esu mirties Viešpats ir žinovas to, kas teisinga, ir kas ne. Norėjau išmėginti tavo išmintį. Didžiuojuosi tavo puikiais atsakymais. Mano sūnau, tu pasišventęs tiesai ir dorybei, todėl niekada nebūsi nugalėtas.“

Judhištira nuolankiai krito į savo tėvo pėdas ir nusišluostė džiaugsmo ašaras.

Dhirašanta Gosvamis

 Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!