Mintys apie mintis, stebuklus, pozityvą…

asneasss

Sako, kad mintys materializuojasi. Ką galvoji, tą ir gauni. Hm… iš vienos pusės – drįsčiau suabejoti tokiu teiginiu, bet iš kitos – tenka sutikti. Kuo abejoju? Na, paprasčiausiu dalyku: man neteko patirti pačiai ir dar nesutikau nei vieno žmogaus, kuris sėdėdamas prie žydrojo ekrano, kasydamasis bambą ir TIK mąstydamas apie tuos dalykus, kurių jis norėtų, tai ir būtų gavęs. Mąstyk kiek tik nori, bet jeigu nepakelsi minkštosios ir nenueisi pasiimti, taip ir liksi sėdėti ten pat drauge su savo svaiginančiomis mintimis.

Jeigu sujungtum mąstymą su kitais dalykais, tuomet taip – mintys materializuojasi. Tik jeigu yra išpildoma bent viena sąlyga – jeigu pats dedi pastangas tam, kad materializuotųsi.

Aš tikiu stebuklais, man užtenka fantazijos jais tikėti. Bet… aš tikiu kiek kitokiais stebuklais.

Na pavyzdžiui… yra situacija, kurią reikia išspręsti, suprantu, kad pačiai išspręsti bus sudėtinga ir, tarkim, reikalinga profesionalų pagalba. Tikėdama stebuklu, galiu ilgai sėdėti ir mintyse vizualizuoti, kad situacija jau išsisprendė, o už durų išsirikiavo eilė specialistų, galinčių ir norinčių visa tai sutvarkyti. Galiu galvoti apie tai metų metus, bet ji kaip buvo, taip ir liko. Žinoma, per tuos metus, matyt, prarasiu tikėjimą stebuklais ir minties galia. „Neveikia“, – vieną dieną pasakysiu tvirtai ir nusivylusi bandysiu spręsti problemą kitu būdu, kiaurą parą gromuliuodama mintį, koks neteisingas yra pasaulis ir kaip jis mane apgavo: sakė, kad mintys materializuojasi, o pasirodo – ne. Viskas blogai, viskas ne taip, gyvenimas sunkus, žmonės nedraugiški… ir apskritai. Galiausiai baigsis tuo, kad dar reikės ne vienų metų, jog situacija pajudėtų iš mirties taško.

Galimas ir kitas variantas. Situaciją reikia spręsti. Nuolat mintyse laikydama vaizdinį, kad situacija jau išspręsta, aš išsakau ją visiems draugams, ieškodama tų profesionalų, kurie man galėtų padėti. Nerandu tarp pažįstamų, išeinu į gatvę ir, peržengusi visas savo baimes apsipynusias visomis gėdomis, paklausiu pirmo sutikto žmogaus, gal jis pažįsta tokį specialistą. Po to pakeliu telefono aparatą ir skambinu nežinia kam su tuo pačiu klausimu, bet gaunu atsakymą, kad situacija labai sudėtinga, tai užims labai daug laiko ir kainuos neįtikėtinai didelę krūvą pinigų. Sprendimo lyg ir nėra, bet jau gaunu kažkokią informaciją, kad šią situaciją išspręsti įmanoma, bet tarkim, kad turimi laiko ir finansiniai resursai nepakankami sprendimo įgyvendinimui.

Ir čia turiu pasirinkimą – galiu nuleisti rankas, nusprendusi, kad situacija yra beviltiškai neišsprendžiama arba galiu toliau sau užduoti klausimus: „Kaip išspręsti šią situaciją mano turimais resursais? Ką man reikia padaryti?“ Tiesiog sukoncentruoti savo smegenis ir neleisti mintims grimzti savigailos liūne „kokia aš vargšelė, kaip man nepasiekė ir dabar dar labiau nesiseka…“ Tiesiog, pakankamai grubiai tildyti tas mintis, kurios inkščia ir valios pastangomis keisti jas jau paminėtais klausimais. Ir, žinot, po kurio laiko įvyksta tas stebuklas. Aplinkybės pradeda klostytis taip, kad vieną dieną aš sutinku tą man taip reikalingą žmogų, kuris, įvertinęs situaciją, netgi pasako, kad ji išsprendžiama gana paprastai ir tam nereikia tieeek daaaug laiko ir finansinių resursų.

Štai tokiais stebuklais aš tikiu.

Bet, kad viskas būtų taip lengva… Mūsų protas pasiduoda ne taip paprastai. Jis įpratęs arba knistis praeities įvykiuose, arba baimintis ir abejoti dėl ateities. Na tiesiog jis toks yra. Gera žinia ta, kad ir jį galima ištreniruoti. Skamba žiauriai? Galbūt. Bet tai – kone vienintelis kelias pakeisti savo mąstymo struktūrą ir iš problemų pasaulio persikelti į sprendimų bei norimų dalykų pasaulį. Niekas nevyksta greitai ir, norint pakeisti mąstymą bei požiūrį į save ir aplinką, reikia įdėti pastangų bei skirti tam laiko. Kai aš girdžiu, kad tai padaroma „viens–du“ metodu, lengvai supykstu. Taip nebūna, deja. Praktika rodo visai ką kitą. Mąstymas ir požiūris keičiasi tik dviem būdais – arba labai stiprų emocinį užtaisą turinčių įvykių metu, kai viskas apsiverčia per vieną akimirką, arba kaip nuoseklaus ir sistemingo darbo pasekmė. Bet… tai tikrai nėra vienintelė pati teisingiausia tiesa. Tai – tik mano gyvenimiškos įžvalgos.

Dar norėčiau pakalbėti apie gana dažną klausimą: „O kam man to reikia? Ką tai duoda – proto treniruotės?“ To reikia ne visiems ir ne kiekvienam. To reikia tik tiems, kuriems nusibodo, kurie pavargo nuo esamo gyvenimo. To reikia tiems, kurių netenkina esama situacija: santykiai šeimoje, verslo reikalai, sveikatos problemos ir kiti dalykai. Jeigu viskas tinka ir patinka, nieko judinti tikrai nereikia. Kam lįsti į puikiai veikiančią krosnį, jeigu ji kepa tokias bandeles, kokių norime? O tas tylus balselis, kuris kartais sucypsi, kad „kažkas negerai, kažko trūksta“, su laiku greičiausiai iš viso nutils. Tačiau, jeigu pradės girdėtis vis garsiau ir aiškiau, tuomet ir galvosit, ką su juo daryti – ar ieškoti būdų nutildyti, ar įsiklausyti.

Bet net ir  neturint aukštų siekių, treniruoti savo protą verta jau vien dėl to, kad mūsų mintys tiesiogiai veikia mūsų būseną. Jeigu įdomu, paeksperimentuokite sąmoningai: pradėkite galvoti apie jums nemalonią situaciją ir stebėkite, kas vyksta su jūsų fiziniu kūnu, su jūsų emocine būsena. Greičiausiai šiuo atveju sumažės energijos, kūne atsiras įtampa, sunkumas, nuotaika prastės. Ir atvirkščiai – galvojant apie malonią situaciją, kūnas atsipalaiduos, jūs jausitės žvalesni, padaugės energijos. Apibendrinant – ką galvoji, taip ir jauties. Arba dar kitaip – mūsų emocijos ir savijauta yra mūsų minčių atspindys.

Ir dar apie vieną, gana dažnai sutinkamą, aspektą. Kartais taip būna, kad nuo visko pavargusį ir pradėjusį ieškoti sprendimų žmogų, po apsilankymo kokiam seminare, vieno ar kito video įrašo peržiūros ar perskaitytos knygos, staiga ištinka „nušvitimas“. Jis sako: „dabar aš viską supratau, aš viską žinau… ir kaip reikia gyventi, ir kaip reikia mąstyti, ir…“ Hm… taip būna, bet labai labai retais atvejais. O dažniausiai taip pasielgia mūsų galiūnas protas, vien tam, kad žmogus neišeitų iš situacijos, kurioje jis yra. Juk protas nežino, kas bus tada, kai viskas pasikeis. Geriau jau daugiau kančios, bet nors viskas aišku… O toks staiga viską supratęs žmogus, „užšoka“ ant „pozityvaus mąstymo bangos“ ir… lieka ten, kur ir buvo, tik dar labiau pasinerdamas į naujas iliuzijas. Aš esu abiem rankom už pozityvų mąstymą. Bet už tą TIKRĄ pozityvų mąstymą, už tą tikrą būseną, kai pasaulį ir žmones matai draugiškom spalvom, kai myli viską ir visus, kai šypsena tampa tikra, kai priimi viską ir visaip.

Aš tik noriu pasakyti, kad tam, jog pasiektume tokią būseną, reikia pereiti ilgą procesą. Gyventi kraštutinumų pasaulyje yra paprasta. Mąsčiau negatyviai – dabar mąstysiu pozityviai. Pradėsiu mylėti tuos, kurių nekenčiau. Atleisiu tiems, kurie mane nuskriaudė. Tai – nuostabu, kai yra TIKRA. Bet dažniausiai tai yra tik plastikinės vertybės, kurios dar labiau apakina žmogų ir paskandina kančios liūne. Kodėl kančios? Todėl, kad ji – neišvengiama. Juk galima šiukšlyną apkaišyti gėlių vazonėliais. Bus gražu pažiūrėti, bet šiukšlyno kvapas neišvengiamai prasibraus pro žiedlapius… Apsiginklavę pozityvo kauke, mes nepakeisime savo vidaus, nuo to nepasikeis mūsų mąstymas ir požiūris. Pasikeis tik viena: mums skaudės, o mes šypsosimės pro sukąstus dantis, mes versim save bendrauti su tais, kurie mums nemalonūs. Mes sakysim, kad mums „viskas gerai“, nors tuo metu skendėsim skaudžiuose išgyvenimuose dėl nenusisekusių reikalų. Viduje mes kentėsime, nes gyvensime taip, kaip nori kiti, negalėsime supykti, negalėsime išrėkti. Nes būsim sau pasakę, kad privalom būti pozityviais. O kančia niekur nedings. Ji kaupsis ir vieną dieną neišvengiamai įvyks sprogimas, kai mes nustebinsime pasaulį ir save visa tiesa ir stulbinančiai tikromis įžvalgomis…

Ir pabaigai…

Jeigu nusprendei kažką keisti, nesitikėk, kad tai padarysi per dieną ar savaitę. Žinok, kad tai procesas, kad tai – kelias, ir eik juo. Tiesiog pradėk eiti. Ir pradėk nuo galvos – nuo savo proto treniravimo. Išmokyk jį palikti problemų pasaulį ir apsigyventi sprendimų pasaulyje. Žingsnis po žingsnio. O jeigu vieną dieną pamanysi, kad jau viską supratai ir viską žinai, sustok ir prisimink, kad tai yra proto spąstai, bandantys įvilioti tave atgal…

Ilona Tamošiūnienė

Svetainė: 108studija.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

 

Pasidalinkite su kitais!