Meno ir kultūros paskirtis. Blogiausi ir geriausi pasirinkimai

15401429_10209842144001689_1683639950_n

Pirmame tekste „Kas yra menas? Kaip jis veikia žmogų?“ aptarėme, kad menas yra įstabus įrankis. Kaip ir bet kuris įrankis, jis gali būti panaudotas labai įvairiai. Pabandykime įsigilinti į du galimus kraštutinumus: meno panaudojimas blogiausiai paskirčiai ir meno panaudojimas geriausiai paskirčiai. Kaip tai pastebėti? Ką tai lemia autoriaus bei meno žiūrovų gyvenimuose? Kaip keičia visuomenę? Ar pakankamai įsigiliname į meno ir kultūros turinį, ar matome tik formą? Šio teksto informacija yra įkvėpta senovės išminties tekstų, šiuolaikinės psichologijos pastebėjimų bei meno, kultūros pasaulio žmonių biografijų.

Kam gaišti laiką gilinantis?

Gyvenime galime rinktis: būti kuo sąmoningesni ir siekti geriausio arba būti nesąmoningi ir veikti atsitiktinai. Meno, kultūros srityse atsitiktinumo, spontaniškumo fenomenai turi itin didelį pripažinimą bei vertę, to mes nekritikuosime. Tačiau žmonėms, einantiems tobulėjimo keliu, suvokti meno procesų ir rezultatų poveikį gali būti taip pat naudinga, kaip ir gilintis tai, kokį maistą valgome. Meno ir kultūros produktai – tai maistas mūsų protui, intelektui bei juslėms, todėl poveikis yra ne mažesnis, kartais netgi daug didesnis, nei galėtume įsivaizduoti. Žmogui, kuris jaučia atsakomybę ne tik už save, bet ir už savo šeimą, draugus, vaikus, artimuosius arba visuomenę, laikas, skirtas suprasti minėtus dalykus, gali būti itin prasmingas.

Šiame tekste žodį „menas“ vartosime bendrąja prasme – kaip bet kokio kūrybinio kultūros reiškinio atitikmenį, o teksto medžiagą galima lengvai pritaikyti ir kitoms gyvenimo sritims.

Menas tai multi-informacijos rezervuaras

Įvairi informacija yra išsaugoma tiek meno turinyje, tiek formoje. Autorius įamžina ne tik sugalvotą idėją, bet ir savo pasaulėžiūrą, aplinkybes, gyvenimo būdą, sąmonės lygį ir taip toliau. Nebūtina mokėti viską iššifruoti – tai perduodama natūraliai, jei tik skiriame savo laiką ir dėmesį. Galime tai palyginti su maisto virškinimu: jis taip pat nepriklauso nuo to, ar žinai maisto sudėtį.

Visų meno procesų produktai – tai meno kūriniai. Kūriniai tampa įvairios informacijos saugojimo ir sklaidos priemonėmis. Tai skamba labai sausai, tačiau iš tokio požiūrio taško lengviausia analizuoti šį reiškinį, kad atsakytume į mūsų temos klausimus. Prieš analizuojant geriausius ir blogiausius meno paskirties variantus, iškelkime kriterijus, pagal kuriuos bandysime vertinti ar klasifikuoti kūrinius. Šiuos kriterijus gali puikiai atstoti tokie trys klausimai:

1) Kas skleidžiama meno kūriniu?

2) Dėl ko skleidžiama?

3) Kaip skleidžiama?

Dailė, architektūra, literatūra, muzika, teatras, šokis, kiti vaizduojamieji, gyvieji bei konceptualūs menai arba viską apimantis kino menas yra persmelkę visą mūsų kultūrą įvairiausiais būdais. Kalbame apie taikomąją paskirtį reklamoje, žiniasklaidoje, internete ar kitose medijos formose turinčius kūrinius ir įvairių žanrų autorinius kūrinius, skirtus pramogai, atsipalaidavimui, susimąstymui, meditacijai. Žinomus mūsų laikų kultūros pavyzdžius pabandysime aptarti kitame tekste, o dabar padarysime bendrą įžvalgą, kad kuo tiksliau žinotume, į ką būtina atkreipti dėmesį.

15327661_10209842143961688_27822253_n

Blogiausia meno paskirtis

Atsakykime į tris anksčiau minėtus klausimus. Tai padės apibrėžti blogiausią meno paskirtį visiškai nesunkiai, tereikės pagalvoti, kas yra žalinga žmonėms.

1) Žalinga, kai menu skleidžiama destruktyvi, savidestruktyvi pasaulėžiūra, chaotiška nuotaika, žemas sąmoningumo lygmuo, iškreiptos vertybės ir panašiai.

2) Žalinga, kai meno priemonės yra naudojamos arba skleidžiamos tik dėl pinigų, šlovės, pripažinimo ar dėl noro kažką pažeminti. Žinome, kad meno priemonės puikiai pasitarnauja kaip terapija – išlieti negatyvias mintis ar emocijas, pažinti save. Tai gali būti naudinga autoriui, tačiau jeigu nebuvo jokio aukštesnio, sąmoningai suvokto tikslo ir paskirties, tokio kūrinio gavėjas, grubiai tariant, gauna kito žmogaus „išvemtą“ turinį. Į tai reiktų žiūrėti itin apdairiai.

3) Žalinga, kai menas yra skleidžiamas perdėtai įtaigia forma. Pavyzdžiui, kai dirbtinai įvaizdžio, psichologijos ir kitų specialistų pagalba kuriamas akiai ar ausiai perdėtai patrauklus „apvalkalas“. Nesvarbu, ar tai filmas, ar teatro menas, ar knyga, muzika, monumentalus arba statiškas kūrinys – galinga reklama ir apipavidalinimas labai lengvai „užhipnotizuoja“ dideles žmonių mases ir įtraukia juos, nepaisant to, kad turinys gali būti visiškai apgailėtinas ar netgi žalingas žmogaus brendimui, sąmoningumui, vertybiniams pamatams. „Užhipnotizuotas“ žmogus nesąmoningai „suvalgo“ turinį. Itin pabrėžtinai stiprus įtaigumo, dėmesio pritraukimo poveikis pasireiškia, kai meno priemonėse apeliuojama į žemesnius žmogaus instinktus: aistrą, lytinį potraukį, baimę, taip pat į potraukį pinigams, prabangai ir kitiems laikiniems, tačiau protą prikaustantiems malonumams. Tai itin galingi psichofiziologiniai mechanizmai. Pasitelkiant juos meno priemonėse žmogaus mąstymo ir analizavimo galimybes galima sumažinti iki minimumo ir „sumaitinti“ jam bet kokią informaciją, bet kokį turinį.

Taigi, visi trys ar po vieną, šie požymiai, pasireiškiantys kūrinyje ar su juo susijusiuose elementuose, byloja apie galimą nepalankų rezultatą. Kaip ir nesveikas maistas, kuris yra sugedęs, pasenęs, turintis nuodingų medžiagų ar kitaip netinkamas kūnui, taip ir meno ar kultūros produktas iš karto ar po kurio laiko gali padaryti didesnę ar mažesnę žalą protui, intelektui, sąmoningumui, charakteriui, gyvenimo būdui, pasaulėžiūrai. Elementariausias rezultatas gali būti prisidėjimas prie asmenybės degradacijos (labai rafinuotu būdu).

Geriausia meno paskirtis

Geriausią meno paskirtį taip pat bus lengva apibūdinti, jeigu atsakydami į tris anksčiau iškeltus klausimus galvosime, kas žmonėms iš tikrųjų yra naudinga ir neturi vėlesnio žalingo atoveiksmio?

1) Naudinga, kai skleidžiami išmintingi, pamokantys, harmonizuojantys, dorybingi dalykai, aukštesnis sąmoningumas, aukštesnės vertybės: pagalba kitiems, atjauta, sąmoningas pasaulio pažinimas, savidisciplina, savikontrolė ir panašiai.

2) Naudinga, kai meno priemonės yra naudojamos arba skleidžiamos dėl noro padėti kitiems, pasitarnauti, pasidalinti sąmoningumą keliančia patirtimi ar asmenybės augimui vertinga informacija, mokslinėmis ar dvasinėmis žiniomis.

3) Naudinga, kai meno kūrinys turi harmoningą, dorybingą formą ir pateikimą. Kuklumas, paprastumas, saikingumas arba profesionalus, bet nedirginantis išbaigtumas ir panašūs dalykai gali pasitarnauti, nes neapkrauna proto ir juslių. Kai forma neužgožia turinio, sudaromos tinkamos sąlygos, kad pagrindinis dėmesys būtų sutelktas į tai, kokia žinia yra nešama, o ne į „įpakavimą“.

Dauguma pastebėsite: tokio meno ar kultūros, tvirtai atitinkančių bent kelis išvardintus geros paskirties kriterijus, yra pakankamai mažai. O atitinkančių visus išvardintus kriterijus žmogus gali net nesutikti per visą gyvenimą, jeigu specialiai neieško. Tačiau privalu nuraminti: visko pakanka, tiesiog patys turime gryninti savo interesų kryptį, kelti savo skonį ir potraukį aukštesnei kultūrai, kuri kartais yra sudėtingesnė, kartais brangesnė ar reikalaujanti daugiau pastangų, kartais randama tik ten, kur mažiausiai tikimės, kartais, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti per daug nuobodi, per mažai patraukli. Tačiau pastarieji požymiai yra puikūs rodikliai, kad tai gali būti vertingas dalykas. Priešingai nei greitai sužavintys, masiškai mėgstami, bet greitai pamirštami ir išliekamosios vertės neturintys kūriniai ar kultūros reiškiniai. Aukštesnės kultūros vaisiai gali būti itin paprasti, tačiau jų skonis bus toks, kuris iš tikro „pasotina“ protą, intelektą, klausą, regą ar kitas jusles. Pavyzdžiui, kelios eilutės iš paprastos, bet išmintingos knygos ar kelios minutės iš prasmingo filmo gali išlikti visam gyvenimui kaip įkvepiantis pavyzdys. Tačiau net ir ilgiausi tomai teksto ar ištisi filmai, persunkti specialiųjų efektų ir profesionalios gamybos, gali pasimiršti jau tą pačią dieną ar net tą pačią valandą. Arba dar blogiau: gali palikti žalingą įspaudą pasąmonėje, performuodami skonį bei vertybes į vis žemesnes. Kur randama aukštesnė kultūra? Tai bandysime aptarti kituose straipsniuose.

Meno autorių – teisti ar girti?

Specialiai praleidome bene svarbiausią kriterijų – kūrinio ar kultūros reiškinio autorių. Domėjimasis autoriumi gali iškart atskleisti visas kortas. Kokia tai asmenybė? kokie jo tikslai, biografija, gyvenimo būdas, įsitikinimai, vertybės? Visa tai dažniausiai ir sudaro „kultūrinio produkto“ turinį. Netgi sakoma, kad meno kūriniai yra menininko vaikai arba vaisiai. Taigi, įvertinti patį autorių yra itin svarbu.

Pirmas patarimas: autorių reiktų vertinti pakankamai aukštais kriterijais. Trumpam galime pamiršti tai, kad menas yra „širdies, jausmų sritis“, „saviraiška“ ar „liaudies amatas“. Visų pirma tai yra intelektualų – aukščiausio ir atsakingiausio visuomenės sluoksnio – darbas. Tik vėliau jis skirstomas į žanrus, miesto, didmiesčio ar provincijos regionus, laikmetį ir kita. Todėl autorius turėtų būti vertinamas pakankamai griežtai – taip, kaip vertintume tą, kuris yra pavyzdys kitiems, kuris yra dėmesio centre. Arba taip, kaip vertintume virėją, kuris mums gamina maistą: stebėtume, ar jis plauna rankas, ar laikosi švaros virtuvėje, ar gamina su meile, ar išmano sveikos mitybos principus ir taip toliau. Analogiškai reiktų analizuoti ir autorių: ar jis (kaip, deja, dažnai pasitaiko) neturi problemų su žalingais įpročiais ir priklausomybėmis, ar jis gyvena pakankamai dorybingą gyvenimą, ar jo pasaulėžiūroje ir gyvenimo būde yra bent kiek vietos išminčiai, dvasingumui, dorybingumui? Kiek tai svarbu jo gyvenime? Ar tai – tik „atsitiktinis minimumas“, ar pavyzdingas ir įkvepiantis „maksimumas“?

Tačiau ne visada turime galimybę rasti visą norimą informaciją apie autorių, o net ir turėdami tokią galimybę galime autorių įvertinti netinkamai. Galime nepagrįstai nusivilti arba perdėtai išaukštinti. Be to, kūrinio autorius gali būti ne vienas. Taip pat turime nepamiršti, kad autoriai išgyvena įvairius gyvenimo etapus, patiria įvairias vidines transformacijas, todėl ir jų kūryba gali būti nevientisa – vieni kūrinai gali būti nesusiję su kitais. Yra tikimybė, kad net pats „blogiausias“ (pagal mūsų iškeltus kriterijus) autorius savo kraityje gali turėti ir labai vertingų kūrinių, taip pat ir atvirkščiai – net labiausiai išaukštintos asmenybės savo istorijoje gali turėti ne vieną visiškai žemo lygmens kūrybos egzempliorių. Todėl nepaisant informacijos apie autorių itin svarbu gebėti objektyviai ir atidžiai vertinti bet kokio kūrėjo darbus. Žinoma, „lemiamą nuosprendį“ priimti ne pagal autorių, o pagal jo darbus būtų pats tolerantiškiausias sprendimas.

Netinkamą – atmesti ir uždrausti?

Visi dažnai sutinkame kultūros reiškinių, atitinkančių vieną ar netgi daugelį nepalankiausių kriterijų. Ką su tuo daryti? Viską atmesti ir drausti kitiems? Tolerantiškiausia ir palankiausia rekomendacija, tokiais atvejais siūloma psichologų, yra tokia: atrasti kiek įmanoma daugiau pozityvių, aukšto kultūros ir sąmonės lygio pavyzdžių ir koncentruotis į juos. Tuomet nepalankiems dalykams tiesiog nebeliks nei laiko, nei poreikio; arba šis poreikis natūraliai sumažės. Jeigu mūsų pačių kultūrinio sąmoningumo lygis bus turtingas ir pavyzdingas – lengvai žinosime ką pasiūlyti ar kuo įkvėpti kitus.

Kūrėjai – nuo pasmerktųjų iki didvyrių?

Jeigu šį tekstą skaito meno kūrėjai ar žmonės, kitaip prisidedantys prie kultūros „virtuvės“, tikėtina, kad dabar jie „griežia dantį“ ir skaito nenoromis. Visiškai suprantama, juk nei meno mokyklos, nei ankstesnės kartos, nei žymiausi pasaulio menininkai ar kultūros skleidėjai dažniausiai nėra linkę akcentuoti turinį ir poveikį. Kultūrai tapus masinės rinkodaros objektu, svarbiausia įtikti vyraujančiam skoniui arba sugebėti bet kokiomis priemonėmis pritraukti dėmesį. Prasmės, turinio ir poveikio klausimas paliekamas labai individualiam sprendimui, bet netgi ir tam ne visada yra galimybė.

Be abejonės, menininkai ar kultūros skleidėjai yra „pasmerkti“ tarnauti tai rinkai ir įpročiams, kur atsiduria, kita vertus, jeigu žmogus sugebės ženkliai kilstelti savo paties skonio, sąmoningumo, dorybingo gyvenimo ir vertybių lygį, jis gali tapti didvyriu ir išminčiumi bet kokioje terpėje. Žinoma, tam gali prireikti laiko ir pastangų, tačiau šią temą paliksime kitiems kartams.

Pabaigai ir apibendrinimui

Po didelių apmąstymų – nepamirškime, jog pasaulyje nėra nereikalingų dalykų. Viskas turi savo vietą, laiką, paskirtį. Visur galima atrasti kažką gražaus, vertingo. Jeigu atversime širdį ir pabandysime pasimokyti iš visko, ką gauname, būsime nustebinti. Tačiau kviečiame labai griežtai įvertinti, kam iš ties skirti savo laiką. Koks nors meno ar kultūros reiškinys būtinai laimės mūsų dėmesį, tačiau ar tai yra pats geriausias variantas, kurį galėjome pasirinkti? Ar mes žinome, kad yra dalykų, kurie žmogui gali suteikti pačias vertingiausias patirtis? Ar nepamirštame vadovautis aukštesniais kriterijais, pirmiausia žvelgti ne į formą, o į turinį? Pabandykime tai suprasti bei padėti suprasti kitiems.

Kitame tekste bandysime gilintis į konkrečius blogiausios ir geriausios meno paskirties pavyzdžius, su kuriais dauguma susiduriame arba galime susidurti mūsų laikais. Atsiprašau, jeigu kas nors liko nepastebėta arba buvo aprašyta netinkamai. Jūsų atsiliepimus ar pastebėjimus maloniai priimsiu el. paštu – vysniauskas.a@gmail.com

Tekstą paruošė multimedijos ir informacijos specialistas, menininkas Andrius Vyšniauskas. Iliustracijos autoriaus

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!