Meilė sau – prabanga, egoizmas ar…?

26781944_10155904962501132_1463698540_o

Ar sutiksite, kad meilė, meilės jausmas, yra vienas iš nuostabiausių pojūčių? Be šio jausmo neįmanomas normalus žmogaus egzistavimas. Ir visgi, jei meilę kitam asmeniui mes aukštiname, šloviname ir siekiame tai pajausti, meilė sau yra kažkas, kas dažno pasąmonėje yra priskirta prie „tabu“, draustinų dalykų. Ypač tų žmonių, kurie bent kiek eina asmeniniu arba dvasinio tobulėjimo keliu, nes dvasingas žmogus tradiciškai yra suvokiamas kaip tas, kuris nusižeminęs, save pamiršęs tarnauja kitų labui.

Stengtis nemylėti savęs yra daugelį amžių besitęsianti tradicija. Per daugelį metų iš kartos į kartą buvo perduota taisyklė – kas save myli, tas yra savimyla, kas džiaugiasi savo pasiekimais, tas yra pagyrūnas, o kas yra sėkmingas, talentingas, išsiskiriantis, tas, be abejo, yra „pasikėlęs“. Todėl, jei nori būti geru žmogumi, mielas drauge, – o mes visi norime – turi savęs nemylėti, kad tik netaptum egoistu. Turi nesidžiaugti savo pasiekimais, kad tik netaptum išpuikusiu, ir turi būti nematomu, neišsišokti. Nes kitaip, ką žmonės pagalvos?

Per paskaitas su klausytojais žaidžiame asociacijų žaidimą. Aš jiems užduodu klausimą, o jie man pasako pirmą atėjusią mintį. Pateiksiu jums sutrumpintą asociacijų žaidimo versiją apie meilę sau. Ši asociacijų grandinė atskleidžia, kodėl yra tiek knygų, seminarų ir mokymų apie tai, kaip mylėti save, ir visgi tiek mažai žmonių, iš tiesų mylinčių save.

Taigi, pradėkime.

– Kas save myli?

– Savimylos.

– Kam patinka savimylos?

– Niekam.

– Kas nutinka žmogui, kurio niekas nemėgsta?

– Jis būna atskirtas nuo visuomenės, vienišas.

– Kas nutinka atskirtam nuo visuomenės žmogui, likusiam visiškoje vienatvėje?

– Jis miršta.

Pasąmonėje esančios programos nebūtinai yra logiškos ar racionalios. Dažniausiai jos tokios visiškai nėra. Zigmundas Froidas, vienas iš pirmųjų pasąmonės tyrinėtojų, priėjo prie išvados, kad pasąmonėje nėra svarbi logika, laikas, erdvė, racionalūs dalykai. Tačiau, nepaisant nelogiškumo, pasąmonėje glūdinčios programos veikia žmogaus gyvenimą jam pačiam to net nepastebint. Ypač, kai žmogus nėra sąmoningas, kai neugdo savistabos, neanalizuoja savo emocijų, reakcijų, poelgių, gyvena „automatu“.

Kas nutinka žmogui, kuris, nesąmoningai bijodamas būti atskirtu nuo visuomenės, bijodamas prarasti kitų žmonių meilę ir pritarimą, nustoti gauti kitų palaikymą, uždraudžia sau mylėti save?

Ko mes sau neleidžiame jausti, norime gauti iš kitų. Nes visa tai – meilė, pritarimas, palaikymas, bendrystės jausmas – viskas kiekvienam žmogui yra svarbu, būtina gyvenimui ir natūralu. Primenu, kad kalbu apie pasąmonėje veikiančias programas, kurios ne visada pastebimos. Toliau paaiškinsiu, kaip jas atpažinti savyje.

Kai mes neleidžiame sau save mylėti, norime tą jausmą patirti, gauti iš kitų.

Kai mes neleidžiame sau savęs palaikyti, siekiame palaikymą gauti iš kitų.

Kai mes sau nepatinkame, stengiamės patikti kitiems.

Kai mes neleidžiame savimi rūpintis, trokštame patirti rūpestį iš kitų.

Dėsnis paprastas – ko neduodame sau, negauname ir iš kitų. Visa tai dėl labai paprastos priežasties. Visi jausmai, visi pojūčiai, potyriai yra ne išorėje, o kiekvieno mūsų viduje. Visi jausmai, kurie kyla, jie visi yra mūsų, mumyse. Todėl niekas negali ateiti ir duoti jausmo, kurį mes sau uždraudėme patirti. Kaip neįmanoma pažadinti žmogaus, kuris nemiega, taip neįmanoma duoti meilės jausmo žmogui, kuris uždraudė sau save mylėti. Niekada niekas nemylės mūsų taip stipriai, kad kompensuotų mūsų nemeilės sau jausmą. Paprastesnis pavyzdys – jūs niekada tiek nesuvalgysite, kad aš pasijausčiau soti. Visa Lietuva, visas pasaulis nesugebės tiek suvalgyti, kad aš patirčiau sotumo jausmą. Nes sotumas yra mano vidinė būsena ir tik aš asmeniškai galiu ją patirti.

Daug metų, gal net visą gyvenimą, išskyrus pastaruosius kelis metus, šventai tikėjau, kad kitų žmonių santykis su manim priklauso nuo to, koks mano santykis su jais. Tai yra tiesa, tačiau ji – ne pilna. Santykis su žmonėmis, su visomis gyvomis būtybėmis, net santykis su Dievu, pirmiausia prasideda nuo santykio su savim. Kai santykis su savim yra iškreiptas, nenormalus, tuomet santykiai su visais kitais yra tokie patys – neharmoningi. Nesukūrę harmoningo, pilno tiesos ir savęs priėmimo santykio, su kitais žmonėmis ryšius mezgame siekdami kompensuoti trūkumą, kurį jaučiame arba norėdami pasislėpti nuo savęs, savo problemų.

Kai esame uždraudę sau save mylėti, einame į žmones ir nesąmoningai kuriame verslo santykius: aš tau būsiu malonus, darysiu paslaugas, labai tave mylėsiu, o tu man duok meilės jausmo atgal. Deja, kuo labiau žmogus uždraudęs sau save mylėti, tuo mažiau jis gauna meilės ir pritarimo iš aplinkinių. Nes kiekvienas, nebūtinai sąmoningai, jaučia, kad šis žmogus mielas ir malonus dėl kažkokių vidinių kėslų, kad trūksta nuoširdumo. Juk tikrai esate sutikę žmonių, nuo kurių šleikščiai saldaus mielumo norisi bėgti kuo toliau.

Nemylintis savęs žmogus labai myli visus, bet jaučiasi vienišas ir niekieno nemylimas.

Savęs nepalaikantis žmogus labai palaiko visus, bet kitų jaučiasi atstumtas, nesuprastas, nepriimtas.

Sau nepatinkantis žmogus iš visų žmonių jaučia sklindantį pavydą, pagiežą, nepritarimą, kritiką. Jis nuolat saugosi, kad tik kas ko blogo nepagalvotų.

Nesirūpinantis savimi žmogus pasineria į rūpinimosi kitais veiklą, bet, kadangi nesugeba įsiklausyti į savo poreikius ir jų patenkinti, lygiai taip pat nesugeba įsiklausyti ir į kito žmogaus poreikius. Jis rūpinasi kitu ne taip, kaip tam asmeniui reikia, o kaip jis įsivaizduoja. Todėl dažnai nusivilia, kai būna atstumtas. „Aš juk tau padėti norėjau, o tu…“. Toks žmogus sprendžia visų problemas, bet tik ne savo. Padeda visiems, tik ne sau ir net paprašyti pagalbos nesugeba. Kišasi visur, kur reikia ir nereikia. Ir pyksta, kai kas nepriima jo pagalbos, rūpesčio ar globos.

Nemylintis savęs žmogus praranda save, savęs pajautimą. Praranda save, nes savo dėmesį sufokusuoja tik į išorę, nebegali identifikuoti savo būtiniausių poreikių, ima save suvokti tik per kitų žmonių reakcijas, pritarimus ar nepritarimus. Toks žmogus savo gyvenimą, vertybes tvarko būtent pagal aplinkinių reakcijas.

Be meilės sau sunku turėti vidines vertybes ir jų laikytis. Pavyzdžiui, jei toks savęs nemylintis žmogus atsisako mėsos ar alkoholio, tam tikrose situacijose, vardan kitų žmonių palaikymo, siekdamas išvengti kritikos, nepritarimo, bijodamas prarasti jų meilę ir būti atstumtu, vėliau jis vėl ima valgyti mėsą ir vartoti alkoholį. Arba kaip tik, ima stipriai konfliktuoti su aplinkiniais, artimaisiais, ima visiems pamokslauti, per prievartą visiems grūsti savo įsitikinimus, elgtis fanatiškai. Save mylintis žmogus laikosi savo gyvenimo vertybių, tačiau, kadangi tai daro tik dėl savęs, o ne dėl išorinių dalykų, jo vidinis apsisprendimas yra pilnas taikos, ramybės ir vidinės jėgos, todėl, paprastai, nesukelia kitiems agresijos. O ir pats nepuola konfliktuoti, nes, gerbdamas save, moka gerbti kitų nuomonę, net jei ji nesutampa su jo pasaulėžiūra.

Meilė sau yra darnos su savimi ir aplinka požymis. Kai trūksta meilės sau, visi žmogaus veiksmai, net padabinti gražiausiais, dvasingiausiais, altruistiškiausiais šūkiais, tėra verslo santykiai – aš tau duosiu savo palaikymą, pritarimą, elgsiuosi gerai, o tu man duok savo meilę. Kai žmogus myli save, jis bendrauja su aplinkiniais be siekio iš jų kažką gauti mainais už savo gerą elgesį.

Pamilus save, galima žengti antrą žingsnį – pamilti kitus. Ir Dievą. Be siekio kažką gauti atgal mainais.

Teksto autorė – Asta Ivaškevičiūtė, viena iš Savęs pažinimo ir saviraiškos studijos įkūrėjų, jau penkerius metus skaitanti paskaitas moterims apie moteriškumo paieškas ir moteriškos energijos savyje budinimą, vedanti praktinius užsiėmimus, meditacijas, vizualizacijas. Asta yra Reiki meistrė-mokytoja, Emocinės laisvės technikos, emocijų paleidimo (Sedonos metodas) praktikė, „Teta gydymo“ praktikė, Young Living holistinės pasaulėžiūros ambasadorė. Ji gilinasi į Vedų mokslą bei pati gyvenime vadovaujasi Vedų filosofija.

Pazinimassaviraiska.weebly.com

 Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!