Man tu visada liksi vaikas! (II dalis)

Man-tu-visada-liksi-vaikas-620×454

Pakankamai daug ir dažnai rašoma apie atsiskyrimą nuo tėvų, tačiau būtų pravartu pasižiūrėti, kas vyksta „kitame laido gale“. Procesas juk dvipusis. Atsiskyrimo sudėtingumas, o kartais ir nesugebėjimas jo užbaigti, paliečia ir tėvus, ir vaikus.

Anksčiau rašėme…

Bejėgiškumas. Grįžkime prie anksčiau minėtų vaizdelių iš gyvenimo. Nesunku pastebėti, kad trečiasis vaizdelis aprašo situaciją, kai tėvai patys užima vaikišką poziciją, leisdami suprasti, kad vaikai turi užimti suaugusio globėjo poziciją jų atžvilgiu. Tačiau šis bejėgiškumas – irgi manipuliacija.

O yra ir kitoks tėvų bejėgiškumas – nuosavo gyvenimo atžvilgiu, taip vadinamas „ištuštėjusio lizdo sindromas“. Vaiko auklėtojo vaidmuo pasibaigė ir į pirmąjį planą, tik visiškai kitu pavidalu, vėl iškyla moters/vyro, sutuoktinio vaidmuo, įvairūs kiti socialiniai vaidmenys. Anaiptol ne kiekvienas žmogus psichologiškai pasirengęs su tais vaidmenimis susidoroti. Dėl to ir visais įmanomais būdais tempia savo vaiką atgal „į lizdą“, kad nuslopintų savo nerimą, kurį kelia nauji pasikeitusios realybės uždaviniai ir iššūkiai.

Valdžia ir kontrolė. Tai – atvirkštinis bejėgiškumo variantas. Savo pasikeitusį gyvenimą tėvams kontroliuoti sudėtinga, o vaiko kontrolės mechanizmas per daugybę metų jau susiformavo. Ir faktas, kad jau suaugęs vaikas visokeriopai stengiasi išvengti kontrolės, tėvams gali sukelti netgi azartą.

Kalbant apie valdžią, negatyvia prasme, kai suaugęs žmogus įsitvirtina gyvenime vaiko sąskaita, tai toks reiškinys yra absoliučiai neigiamas. Žvilgsnis iš viršaus ir atitinkamas kalbos tonas suaugusio žmogaus atžvilgiu yra ne kas kita, kaip tiesioginė agresija. Tokie pasisakymai skamba kaip šeimininko nurodymai tarnui. Manau, kad taikytinas būtent toks palyginimas, o ne santykiai „viršininkas-pavaldinys“. Adekvačių viršininkų santykiai su pavaldiniais vyksta šiek tiek kitoje plotmėje. O komunikacija iš viršaus žemyn, nepriklausomai nuo žmogaus ketinimų, yra grubus asmeninių ribų pažeidimas ir automatiškai sukelia norą tas ribas apginti, t. y. sukelia atgalinę agresiją. Ji gali pasireikšti pasyviai: žmogus nutyli ar apsimeta, kad sutinka, tačiau viduje kunkuliuoja susierzinimas ir pyktis, kurie paskui dar ilgai rusens ir gadins santykius.

Nepasitikėjimas. Čia norisi paminėti E. Eriksono koncepciją, kurioje, be viso kito, esama tokių sąvokų kaip „bazinis pasitikėjimas pasauliu“, „kompetencija“, „generatyvumas“. Pastaroji susijusi su žmogaus amžiumi nuo 25 iki 60 metų ir reiškia sugebėjimą kurti plačiąja šio žodžio prasme. Tačiau šito maža, reikia, kad tai, kas sukurta, taptų indėliu į gyvenimo srautą. Tai tas pats „skolos“ už gyvybę grąžinimas, kadangi jaunesnis žmogus daugiausiai tik ėmė iš pasaulio resursus.

Tai štai, minėti terminai mūsų aptariamoje problemoje gali susiklostyti į tokias kombinacijas:

  • tėvai jaučia nekompetenciją, nepasitiki savimi vaikų auklėjimo sferoje. Kaip pasekmė – jų „kūrinys“ nepakankamai geras ir prieš pateikiant jį pasauliui, reikia dar kažką pabaigti daryti, pataisyti, dar truputį paauklėti.
  • Jeigu tėvai turi pasitikėjimo pasauliu problemą, tai šis pasaulis tampa nepakankamai geras jų „kūriniui“. Tada pasąmonėje viešpatauja troškimas neišleisti vaiko į siaubingą suaugusio žmogaus gyvenimą;
  • šių dviejų punktų derinys – tikras sprogstamasis mišinys. Jeigu vaikui kažkaip pasisekė atsiskirti nuo tėvų, tai ,greičiausiai, visa tai baigiasi visų santykių nutraukimu.

Nerealizuotos ambicijos. Paminėsiu jas labai trumpai. Apie šią problemą ir taip pakankamai prirašyta. Galima prisiminti, pavyzdžiui, filmą „Juodoji gulbė“, kur vaiką bando įpareigoti nugyventi tokį gyvenimą ir realizuoti tai, ko savo laiku nepavyko jo tėvams. Geruoju tai nesibaigia niekam.

Ir kuo labiau tėvai bando pasitelkę minėtas strategijas dalyvauti suaugusių vaikų gyvenime, kuo aktyviau perša elgesio modelius bei vaidmenis, tuo didesnė įtampa santykiuose ir tuo stipresnis vaikų noras padidinti distanciją. Kitaip sakant, gaunamas efektas yra visiškai priešingas tėvų norams. O suaugusių žmonių bendravimas, pagrįstas tarpusavio pagarba, kito žmogaus asmeninės erdvės tausojimu, tik sustiprina abipusius giminiškus jausmus.

Jeigu jūsų santykiuose su tėvais esama kažko, kas buvo išvardinta aukščiau, neskubėkite kišti šio straipsnio tėvams. Už šio veiksmo greičiausiai slypės troškimas juos perauklėti, gauti jei ne idealius, tai pakankamai gerus tėvus. Vadinasi, ir jūsų atsiskyrimas nuo jų anaiptol neužbaigtas.

Dėl to treniruokite neutralumą, tyrinėkite ir mokykitės ginti savo asmeninę erdvę neagresyviais būdais. Ir tada tėvams atsiras galimybė prisijungti prie šio žaidimo su suaugusių žmonių taisyklėmis.

Seimairnamai.eu

Redagavo Lina Šimelionytė

Pagrindinis paveikslėlis iš svetainės: Seimairnamai.eu

Pasidalinkite su kitais!