Man tu visada liksi vaikas! (I dalis)

Man-tu-visada-liksi-vaikas-620×454

Pakankamai daug ir dažnai rašoma apie atsiskyrimą nuo tėvų, tačiau būtų pravartu pasižiūrėti, kas vyksta „kitame laido gale“. Procesas juk dvipusis. Atsiskyrimo sudėtingumas, o kartais ir nesugebėjimas jo užbaigti, paliečia ir tėvus.

Šiame straipsnyje nenagrinėsime sunkumų, kuriuos patiria tėvai, auginantys paauglius. Toje fazėje atsiskyrimas nuo tėvų darosi panašus į karinius veiksmus.

Pakalbėkime apie jau suaugusių vaikų tėvus. Šiuo atveju didžiąją dalį distancijos vaikai jau įveikė. Psichologiniame lygmenyje jie jau tapo dagiau ar mažiau brandžiomis asmenybėmis, tačiau su dar pakankamai neaiškiomis ribomis. Socialiniame lygmenyje – gyvena savarankiškai, turi namus, darbą, galbūt ir nuosavą šeimą. Įvairūs negatyvūs variantai su priklausomybėmis, antisocialiniu elgesiu čia nebus nagrinėjami.

Vaizdeliai iš realaus gyvenimo

Pradžioje pasižiūrėkime, kaip atrodo atsiskyrimo proceso neįveikę tėvai paprastame gyvenime.

Pirmas vaizdelis

Mama svečiuose pas suaugusį sūnų/dukterį. Į svečius atsitempia pilną krepšį įvairiausių produktų. Ir tai ne kažkas paprasto prie kavos ar arbatos, kaip tradiciškai įprasta. Saldumynų tame rinkinyje gali iš viso nebūti, jeigu mama mano, kad saldaus jos „vaikui“ negalima. Krepšyje bus viskas, ko reikia išvirti barščiams, kruopų atsargos metams į priekį ir dar kas nors labai naudingo. Prie viryklės mama stoja nieko nelaukdama. Praleidusi arbatos gėrimo ritualą. Kai kuriais atvejais gali atvažiuoti su jau gatavų barščių puodu. Tada iškart eisi prie kito tvarkos įvedimo etapo. Tiek „vaiko“ būste, tiek jo galvoje. Jeigu mėgina ją sustabdyti, siaubingai įsižeidžia ir su kartėliu dūsauja: „Aš gi dėl tavęs stengiuosi“.

Antras vaizdelis

Mama skambinėja po kelis kartus per dieną, teiraujasi apie savijautą, apie tai, kas pagaminta pietums, kaip laikosi anūkai, jeigu jų yra. Tuojau pat apiberia vertingomis rekomendacijomis, tuo pat metu išklausinėdama apie likusias gyvenimo detales. Jeigu vaikas bando sutrumpinti skambučių trukmę ir apriboti jų dažnumą, susilaukia atsako; „Aš gi tavimi rūpinuosi“.

Trečias vaizdelis

Mamai nuolat kažkas atsitinka ir dėl to reikia skubiai įsikišti suaugusiam jos vaikui. Gali atsitikti, kas tik norite, pradedant varvančiu čiaupu, baigiant širdies priepuoliu. Jeigu vaikas tučtuojau nesiima priemonių, jis susilaukia arba grėsmingo „Tau negaila mamos?!“ arba gailaus „Kas man daugiau padės, jeigu ne tu?“

Ketvirtas vaizdelis

Mamos dėmesio ir kontrolės objektu tampa jos mylimo vaiko sutuoktinis (sutuoktinė). Aprašinėti tarpusavio santykius šiame trikampyje beprasmiška, už mane tai gali puikiausiai padaryti folkloras. Galima tik pridurti, kad anekdotų ir juokelių apie uošvę yra nepalyginamai daugiau negu istorijų apie anytas. Ir tam yra rimto pagrindo: erzinti pirmąją, kitados besąlygiškai mylėtą vyro moterį – pavojingas reikalas.

Penktas vaizdelis

Tėčiai. Jei neminėsime nesutarimų dėl krepšinio ar politikos, tai tėčiai dažniausiai dalina patarimus apie tai, kaip reikia dirbti. Lygina vaiko pasisekimus su savo pasiekimais karjeroje bei apskritai gyvenime, pasiektais tuo pačiu laikotarpiu. Bruka detalius planus ir instrukcijas, kaip pasiekti konkretų olimpą, vadovaudamiesi devizu: „Aš geriau žinau už tave“.

Tėvai savo arsenale paprastai turi kelias mėgstamas strategijas, susijusias su aukščiau pateiktomis ir daugybe kitų poveikio priemonių. Viso to apogėjumi dažnai tampa iškilminga frazė „Aš gi mama/tėvas!!!“, kuri turėtų padėti tašką bet kokiuose ginčuose.

Ir dar. Bandymai nuraminti tėvus, primenant jiems, kiek jų „vaikučiui“ metų, kaip seniai jis jau gyvena atskirai, vadovaudamasis savo protu, dažniausiai susiduria su tokiomis frazėmis kaip „Tu man visada būsi mano mažas vaikutis!“

Kas gi, iš tikrųjų, slypi už visų šių pavyzdžių?

Manipuliacijos

Visos aukščiau pateiktos situacijos – manipuliacijos. Trumpai priminsiu, kad manipuliacija – tai specifinis būdas pasiekti iš žmogaus norimo rezultato. Ypatumas tas, kad manipuliacijose esama tam tikros tiesos, kurios dėka ji prasiskverbia į smegenis, o likusi jos dalis – melas, kuri, derinyje su tiesa, įstumia smegenis į aklavietę.

Tiesa yra ta, kad artimi žmonės gali rūpintis, nerimauti, teikti pagalbą vieni kitiems. O netiesa ta, kad:

  • tai vaikų-tėvų santykiai apibūdinami kaip vertikali organizacija ir analogiškas bendravimo būdas. Vaikų-tėvų santykiai baigėsi tuo momentu, kai vaikas tapo suaugusius, bent jau formaliai. Toliau tarpusavio santykiai turi plėtotis pagal schemą „suaugęs su suaugusiu“, t. y. kaip lygus su lygiu, kas visiškai nepanaikina pagarbos vyresniems amžiumi;
  • motina ar tėvas, remdamiesi vien tuo pagrindu, kad jie išties yra jūsų mama/tėvas, mėgina pažeidinėti savo suaugusio vaiko asmenines ribas ir brautis į jo asmeninę erdvę. Šito daryti negalima: asmeninė erdvė ir asmeninės ribos atlieka tą pačią funkciją, kaip sienos tarp valstybių. Nėra sienų – nėra valstybės ir nėra pilnavertės brandžios asmenybės. Pažeisti svetimas ribas galima tik turint leidimą ir laikantis paties žmogaus nustatytų taisyklių;
  • tėvai geriau žino, ko reikia ir kaip teisingiau elgtis, kadangi jie vyresni ir turi didesnę gyvenimišką patirtį. Tačiau niekas neturi teisės spręsti, kas geriau tinka ar ko labiausiai reikia kitam žmogui, jei tik pastarasis oficialiai nepripažintas neveiksniu. Net jeigu suaugęs vaikas klysta, jis turi tam pilną teisę – tai jo gyvenimas;
  • suaugęs vaikas verčiamas jaustis amžinu skolininku už tai, kad jį pagimdė, augino ir toliau pagal sąrašą. Tai bene sudėtingiausias punktas. „Skola“ už padovanotą gyvenimą atiduodama pačiu gyvenimu. Vaikų gimdymu, kūrybinga veikla. Dėmesio, rūpesčio ir pagalbos senstantiems tėvams kiekį nustatyti kur kas sudėtingiau. Tai priklauso ir nuo susiklosčiusių santykių, ir nuo daugybės išorinių aplinkybių, ir nuo papročių bei tradicijų. Galima pasakyti tik viena: jeigu tai vis dar vadinama „skola“ – atsiskyrimas dar neįvyko.

Laukite tęsinio…

Seimairnamai.eu

Redagavo Lina Šimelionytė

Pagrindinis paveikslėlis iš svetainės: Seimairnamai.eu

Pasidalinkite su kitais!