Aš, man, mano: apie pavydą

binoculars-1209011_960_720

Tas nemaloniai erzinantis jausmas, kai pradeda atrodyti, kad tau kažko trūksta – meilės, laimės, įspūdžių, pinigų, talentų, žinių ar tokio spindinčio grožio, kaip jos… Lyg visko Visatoje būtų ribotas kiekis ir tą dalį, kuri turėjo priklausyti tau, nugvelbė kažkas kitas, o tau belieka gyventi su nuolatiniu trūkumo pojūčiu. Toks požiūris, žinoma, yra klaidingas, ir nors mes tai žinome puikiai, pavydėti tai niekaip netrukdo. Ko gero, nei man, nei tau.

Kadangi pavydas nėra malonus jausmas, o dar ir žinome, jog pavydas – „nevykėlių lemtis“ ir didžioji nuodėmė, dažnai mes nesiryžtame prisipažinti net pačios sau, jog pavydime, ir mums ne visada pavyksta atvirai pasižiūrėti į tai bei pripažinti „taip, aš pavydžiu, nes…“ Na, kažkaip nepadoriai skambėtų tokia išpažintis… Tačiau, kad ir kaip būtų nemalonu, daug sveikiau pripažinti savo pavydą, nei tyliai ir išdidžiai dūsti jo gniaužtuose. Aptiktas ir įsisąmonintas pavydas gali „suveikti“ teigiamai ir pastūmėti siekti to, ko taip (atrodo) trūksta.

Todėl toliau – sąrašas klausimų, kurie padės pamatyti užslėptas pavydo apraiškas. Kadangi atsakinėsi tik sau, pasistenk būti kuo nuoširdesnė.

Kaip jautiesi, kai tenka prašyti pagalbos? Ar lengvai ją priimi? O kaip jautiesi po to, kai tau kažkas padeda? O gal jautiesi taip nemaloniai, kad geriau iš anksto atsisakai (nereikia man čia jų pagalbos, aš ir pati galiu…)?

Kaip jautiesi, kai kažkas turi tai, ko neturi tu, ir dar siūlo su tavimi pasidalinti? Lengvai su tuo sutinki? O gal sumenkini jų pastangas ir sakai „na ir kas čia tokio, jie juk gali tai padaryti, o man apskritai nieko iš jų nereikia“?

Ar lengva dėkoti kitiems žmonėms? Darai tai laisvai ir nuoširdžiai? Ar tik todėl, kad žinai, jog taip reikia, o iš tiesų galvoji „ir už ką aš čia turėčiau jiems dėkoti, aš juk viską pati, jie tik pro šalį ėjo“?

Kaip jautiesi, kai gauni patarimų? Įsiklausai, juos priimi ir stengiesi pasinaudoti? Ar dažniau galvoji „lengva jai patarinėti, kai ir vyras toks, ir darbas, ir problemų jokių… būtų ji mano vietoje“?

Kaip jautiesi, kai tenka paklusti kitiems žmonėms, nors tu galvoji, kad už juos esi pranašesnė ir daugiau išmanai (pavyzdžiui, vadovams)? Lengvai tai priimi ar tiesiog kenti sukandus dantis tik todėl, kad jie užima aukštesnę poziciją (ir kaip jis tas pareigas gavo, matyt per pažintis…)?

Kiek pretenzijų turi supančiam pasauliui? Ar pakankamai geras bandeles kepa gretimoje kepyklėlėje? O gal galėtų geriau? Žiūrėjai filmą, kurį visi taip gyrė? Ir už ką? Pagrindinio vaidmens atlikėja galėjo ir geriau suvaidinti. O ką galvoji dėl naujo įstatymo? Ministras svetimą vietą užėmęs (gal tavo)? Ir parašyti šį tekstą galėtum geriau, tik dabar turi svarbesnių reikalų?

Ar dažnai lygini save su kitais? Kartais nuotaiką pagadina geros naujienos draugės „meilės fronte“ ar fantastiško grožio vaizdai po bičiulių kelionės Šveicarijoje (o tu juk šiais metais tik iki Balbieriškio buvai nuvykus)? Erzina ta gražuolė, kiekvieną dieną demonstruojanti garsių prekinių ženklų „skudurus“ (visiška „tuštutė“, vat aš tai septyniasdešimt penktą knygą baigiu perskaityti…)?

Ar gali nuoširdžiai ir atvirai žavėtis kitų pasiekimais? Ar tik kukliai šypteli, paskubom pasveikini ir bėgi „skubiais“ reikalais užsiimti? O kaip pati priimi komplimentus? Su malonumu? Ar dažniau galvoji „meluoja, žalčiai, matyt reikia kažko iš manęs…“?

Pavydas nesvetimas nei tau, nei man. Ir nieko baisaus. Svarbiausia – jį atpažinti ir ištraukti į dienos šviesą, nes užslėptas ir neįsisąmonintas pavydas veikia destruktyviai ir griauna bet kokio džiaugsmo bei malonumo apraiškas.

Kas gali nutikti, jeigu nepripažinsi savo pavydo ir apsimesi, kad jo nėra?

  1. Tave apsės lyginimo manija (jeigu dar neapsėdo). Dar aukštesnis aukštasis išsilavinimas, aukštesnis namas, šiltesnė vieta, sėkmingesnis vyras, protingesni vaikai, pelningesnis verslas. Savo gyvenimą pašvęsi kitų vertinimui ir nuolatiniam lyginimui kas pas ką geriau, gražiau, daugiau ir visaip kitaip (-iau). Kiti gyvens, o tu kentėsi, nes visada atsiras tų, kurių gyvenime viskas (-iau), nei pas tave.
  2. Tapsi „kopija“. Viską, kas svetima, bet tau patinka, tu arba gadinsi arba pagražinsi. Iš šalies tai atrodys kažkaip taip: nejučia perimsi kolegės manieras ir pradėsi naudoti jos žodyną, nors dar vakar stengeisi sugriauti jos autoritetą; tavo naujas aprangos stilius taps labai panašus į pagrindinės herojės to filmo, apie kurį vakar kalbėjai tikrai ne šventais žodžiais, na ir kas, kad tau nei tinka, nei limpa; tavo svetainės interjeras vis labiau panašės į tos buvusios draugės, kuri iš tikrųjų „serga“ visiška beskonybe ir neturi jokio supratimo apie interjero dizainą. Tu pasmerkta būti kopija, bet vargu, ar tai pastebėsi, tad viskas kaip ir gerai.
  3. Tu būsi amžinai niurzganti ir priešiškai nusiteikusi. Tavęs neapleis su kančia sumišusio įniršio priepuoliai, kuriuos kartais pakeis apatija ir depresinės nuotaikos. Ir tokiais momentais, priklausomai nuo tavo temperamento, tu arba užsidarysi išdidžioje vienatvėje, arba kabinėsies prie visų, svaidydama priekaištus ir kaltinimus. Tiesa, kartais nutiks ir džiugūs epizodai – tomis retomis akimirkomis, kai tau atrodys, jog tu kažką „perspjovei“.
  4. Tu visada viską kritikuosi ir nuvertinsi. Ir tai darysi tam, kad tik nebūtų galimybių pripažinti, jog ir kiti žmonės turi stiprių ir gerų pusių. Tu matysi tik blogį. Ir tai tau padės sumažinti skausmą dėl savo trūkumo. Tu kritikuosi ir nuvertinsi viską, ką tik darys kiti, taip juos skaudindama ir atstumdama. Ir vieną dieną jų nebebus šalia tavęs. Bet kam tau reikalingi tokie menkystos?
  5. Tavo nuolatiniai palydovai bus kančia ir ilgesys. Ir kuo stipriau tu panirsi į aukščiau aprašytas būsenas, tuo stipresnė bus tavo kančia. Pavyduolis gyvena labai nykiame pasaulyje, kuriame kažkas pavogė visą grožį ir saulės spindulius. Liūdesio pasaulis, kurio negali pagražinti net didžiulė sėkmė. Blizgantis popierėlis šventiškai čeža, o viduje – pragaras.

Jeigu vis dar skaitai, gali būti, kad jau kyla klausimas – o ką daryti, kad taip nebūtų? Pirmą žingsnį jau aptarėme – pamatyk visą savo pavydą, iškelk jį į saulės šviesą ir pripažink jo egzistavimą. O toliau…

Pavydas nėra natūrali žmogaus būsena, mes su ja negimstame. Sąlygos pavydui atsiranda tada, kai gyvenimą pažinę suaugėliai pradeda vertinti ir lyginti vaiko asmenybę. Ne jo poelgius, o būtent – asmenybę. O vaikas dar negali savo galvoje atskirti šių dviejų dalykų ir pasidaro išvadą – meilė yra sąlyginė ir tam, kad mane mylėtų, vertintų bei priimtų, man reikia būti kitokiu ir daryti kažką ypatingo. O kaip sužinoti, kad jau tai yra ypatinga? Žinoma, apsidairyti aplink ir palyginti save su kitais.

Ir tą akimirką neišvengiamai gimsta pavydas, nes palyginimo rezultatai ne visada būna mūsų naudai. Kai mes lyginame save su kitais, mes tarytum sakome: „to, kokia aš esu, nepakanka, kad mane priimtų ir mylėtų“. Ir nejučiomis savo gyvenimą pašvenčiame tam, kad kažkokiu būdu atitiktumėm idealus ir dažnai net nesuprantame… o kam mums to reikia?

Ir čia gali rastis paradoksas: kuo labiau mes stengiamės atrodyti (ir čia svarbiausias žodis – atrodyti) tobulos (mamos, žmonos, dukros, darbuotojos), kuo labiau stengiamės įtikti, patikti kitiems, tuo mažiau mūsų gyvenime lieka tų dalykų, kurių mes iš tiesų norėtumėm, ir kaip rezultatas – mes vis mažiau save vertiname ir gerbiame, nes iš išorės gautų įvertinimų „tobulybei“ niekada nebus gana.

Todėl liaukis lyginti save su kitomis, atitrauk žvilgsnį nuo jų ir sutelk į save. Kas tavyje yra ypatingo, gražaus ir gero? Nieko? Sėskis, dvejetas. Tai pats didžiausias melas, kurį tik galėjo sugalvoti tavo protas. Kur yra tavo stiprybės, talentai, gebėjimai? Kas tau patinka ir teikia malonumą? Ko būtent tu nori iš šio gyvenimo? Kas tau įdomu, ką naujo norėtum išmokti? Ieškok, tyrinėk, domėkis – ne kitais, o savimi.

Laukite tęsinio…

Su meile,

Ilona

Drasagyventi.lt

Pasidalinkite su kitais!