Maldos vėliavėlės virš kosmoso sniegynų

15590025_1700080853350815_6242420952296774379_n

Gyatso Rinpočė pažvelgė į dangų: žvaigždynų jūroje plaukė dainuojantys dubenys, kartais vienas su kitu susiliesdami, o kartais – atsiskirdami tam, kad galėtų geriau įsiklausyti į tai, kas juos jungia. Kažkur už šios žvaigždynų jūros plytėjo kosmoso sniegynai, vos vos rusenantys žiūrint iš vieno kosminio taško. Geriau įsižiūrėjus, galima matyti, kaip Paukščių Take atsispindi Žemės spalvos, o virš jo – save atkurianti kristalų simfonija.

Tibeto Ladako miestas Gyatso Rinpoče visada prilygo tokiam žvaigždėtam dangui, o jo vienuoliškas drabužis jam tereiškė vieną funkciją – ryšį su Visata, ta pradine Kūrėjo užuomazga, kur amžiams atsiveria širdis. Tačiau Gyatso pajuto kažkokį tarsi jam užduotą klausimą ir nukreipė akis į jo centrą. Tai buvo klausimas iš labai toli.

– Stebiu, kaip plaikstosi maldos vėliavėlės virš mano minčių ir klausiu savęs, kodėl žmonės taip skaudina vienas kitą ir lekia tokiu pašėlusiu ritmu, kad nespėja atrasti vidinės ramybės. Kur eina šis pasaulis?

Šis kažkieno iš kitos šalies užduotas klausimas jau nebuvo pirmas, bet Tas, kuris klausė, atrodė vertas atsakymo, nes buvo tam pasirengęs. Todėl Gyatso nuėjo atsinešti vėliavėlės su tam tikrais maldos žodžiais ir pririšo ją tarp kitų, kad malda įgautų svorį. Tuomet vienuolis nusilenkė ir garsiai sukartojo tam žmogui skirtą maldą:

„Kai viduje kaunasi šimtas drakonų, nutylu priešais save,

Ir leidžiu jiems taikytis tol, kol išseks jų tūžminga ugnis.

Kai kituose pešasi šimtai drakonų, nutylu priešais juos,

Ir leidžiu jiems draskytis tol, kol išvysiu jų tyrumą. “

Gyatso Rinpočė atsisėdo, sunėrė rankas ir užsimerkė, daug kartų tyliai kartodamas maldą vėliavėlėje. Tas, kuris uždavė klausimą, sustojo autobusų stotelėje ir ėmė stebėti visą šį vyksmą aplink jį. Pagyvenusi močiutė susirūpinusiu veidu sunkiai tempdama krepšį visa jėga bėgo link nuvažiuojančio autobuso, tarsi jis daugiau niekada nesugrįžtų… Paauglė mėlynai dažytais plaukais su ausinuku ausyse, žvilgčiojo kažkur į tolį, nepasitenkinimo apimtu veidu. Sulinkęs senukas su lazdele brovėsi pro abejingų žmonių minią lyg vaiduoklis, nes ši lėkė link nuvažiuojančių troleibusų ir autobusų. O tas Kažkas, stebintysis, pamažu ėmė suprasti, kad esminis klausimas buvo ne apie minios abejingumą, lėkimą nežinia kur, perdėtą individualizmą ar civilizacijos beprotystes, bet apie jį patį. Tai jis žiūrėjo į minią ir kartu į savo žaizdas. Tai jis liūdėjo dėl minios ir kartu (o gal labiau) dėl savęs. Ir kiekviena šios minios atskira būtybė atspindėjo bendrą lauką tos sąmonės, kuria gyvena beveik visas pasaulis. Tai – uždaro lauko sąmonė, į kurią sunkiai prasiskverbia vienas kitas šviesos blyksnis, kadangi per maža vietos šviesai. Ir tai – vidinė uždaro lauko sąmonė, per kurią tas Kažkas žiūri į pasaulį. Jis pažvelgė aukštyn ir išvydo virš jo galvos žvaigždžių jūrą, kuria plaukė miriadai dainuojančių dubenėlių link kosmoso sniegynų.

Gyatso atmerkė akis – pamažu jau ėmė brėkšti. Maldos vėliavėlės plaikstėsi vėjyje, šnabždėdamos jose įrašytus žodžius tiems, kam buvo skirtos ir kartu visiems: nepaisant amžiaus, socialinio statuso ar kitų skirtumų. Tolumoje rausvas saulės akmuo kabojo ant debesų lyg būtų vienas centras, į kurį krypsta visos akys, kai pavargsta dairytis aplinkkeliais. Vienuolis išvydo artėjantį vaiką su dideliu kibiru vandens. Tai buvo kokių penkerių metų mergaitė, kuri stiprybe pranoko ir didelį vyrą, nes kibiras buvo per sunkus tokiam žmogeliukui. Kai priėjo prie Gyatso, mergaitė atsisėdo šalia jo, tada pašoko, iš akmenukų ėmė dėlioti kažkokį simbolį ir tarė:

– Matote šią ryto saulę? Ji man primeną akį, pro kurią skrieja baltas paukštis su vėliava snape. Va čia, viduryje, yra saulė, kurią supa debesys, o čia, šone, paukštis su vėliavėle. Aš noriu jį pagirdyti! Vanduo suteikia jėgų skristi ir pagirdyti tuos, kuriems trūksta vandens. Oi, turiu bėgti! Nešu sergančiai senelei vandens, –  mergaitė čiupo kibirą ir nulėkė link namų.

Į akis vienuoliui Gyatso Rinpočė žiūrėjo vandeniu aptaškytas akmenukų piešinys, kurį matė tik ši maža mergaitė, nes jam tai tebuvo tik akmenukų krūva. Bet kai įsižiūrėjo geriau, suprato, kad regi tuos pačius naktyje atsivėrusius žvaigždynus ir visą jų jūrą, kad ir iki kur visa tai tęsiasi. Na, o paukštis, matyt bus atskriejęs iš Paukščių Tako, kuriame atsispindi Žemės spalvos su savo maldomis ir rūpesčiais, ir iš ten, o gal iš dar toliau, grįžta kiti paukščiai, pasirengę kitiems skrydžiams. Šįkart išgirdo ne klausimą, o mintį:

– Kažkada buvo taip, kad nemylėjau savęs ir tų aplinkybių, kurių negalėjau suvokti. Kai atsigręžiau atgal į savo prigimtį, supratau, kad mane supa be galo įdomūs ir geri žmonės. Jie išmokė mane klausytis nakties paslapčių ir leisti joms veikti mano gyvenime. Be jų nebūtų atrastos ryto paslaptys, o be šių – tai, kas vadinama visuotinumu – kad viskas yra darniame santykyje, ir turime galios jį sąmoningai palaikyti. Mūsų sąmoningumas priklauso nuo to, kiek teiksime jam erdvės plėstis ir augti. Ne viskas yra mūsų rankose, tačiau mūsų valioje plyti neišsemiamos galimybės. Mes turime galios atverti visas uždarytas duris, ir tai priklauso tik nuo mūsų pasirinkimo, kiek jų bus atverta, ir kiek pro jas įsileisime šviesos.

Gyatso suprato, jog ši mintis ir buvo atsakymas į anksčiau užduotą klausimą. Kai pasisveikino su saule ir sukartojo ryto maldą, jis susirinko visus akmenukus, susidėjo juos į drobinį maišelį ir patraukė link kaimo. Šie akmenukai padės kitiems, ieškantiems atsakymų, ir juos atrasti galės tik tie, kurie patrauks jų ieškoti. Nes kas ieško, ras, ir kas randa, atras ir kitus atsakymus. Pakilęs į kalną, vienuolis išvydo tūkstančius besiplaikstančių maldos vėliavėlių, pakibusių virš kosmoso sniegynų. Tokioje banguojančių spalvų jūroje rodėsi, kad galima išgirsti kalnų sniego gausmą ir jame pailsinti sielą nuo nesibaigiančių kelionių ciklų. Didi drąsa yra sustoti, kai krenta sniegas ant įkaitusios galvos, didi drąsa – klausytis sielos.

Jūratė Ziedelytė, straipsnių bei tekstų rašytoja, tinklaraštininkė, vertėja.

Autorės tinkalraštis 

Redagavo Jurgita Ligeikaitė

Pasidalinkite su kitais!