Malda – Jurga Adomo

night-photograph-2183637

Jei pamiršome pačią maldą, tai greičiausiai pamiršome ir tai, kaip reikia melstis?

Maždaug prieš septynerius metus aš tiesiog eidama gatvėmis kartojau mintyse krikščioniškus poterius. Meldžiausi visiškai savanaudiškais tikslais. Man buvo labai sunku gyventi, nežinojau ką daryti, kad jausčiausi laiminga, ir pagalvojau, kad gal malda padės. Juk yra tiek daug stebuklingų pasakojimų apie mistinius gyvenimo pagerėjimus, ištinkančius žmones, kurie atsigręžia į maldą. Kodėl gi neišbandžius? Visus kitus „laimės kūrimo būdus“ aš jau buvau išmėginusi: graži išvaizda, daug draugų, puikus atlyginimas, įdomus darbas, vakarėliai, pramogos, kelionės į užsienį, brangūs, kokybiški drabužiai ir daiktai, santuoka (subyrėjusi po pusantrų metų)…

Tuo metu nebežinojau ką daryti. Leidau sau nežinoti ir truputį palaukti, kol sugalvosiu. Labai mėgau visose gyvenimo srityse veikti efektyviai, todėl kol laukiau, nusprendžiau išnaudoti maldai laiką, kai vaikštau su reikalais. Poterius mokėjau; kartojau tuos, kurie man buvo artimiausi. „Sveika Marija“, „Tėve mūsų“, „Tikiu Dievą Tėvą“… ir vėl: „Sveika Marija“, „Tėve mūsų“, „Tikiu Dievą Tėvą“… Nežinojau ko griebtis, kad atrasčiau laimės formulę, todėl nebuvau tikra ir dėl to, ko prašyti iš Dievo. Suvokiau, kad prisiprašiusi nesąmonių galiu tik dar labiau sau pakenkti, taigi nusprendžiau tiesiog prašyti pagalbos. „Sveika Marija“, „Tėve mūsų“, „Tikiu Dievą Tėvą“… „Dieve, prašau pagalbos“. „Sveika Marija“, „Tėve mūsų“, „Tikiu Dievą Tėvą“… „Dieve, prašau, padėk man“. Per porą mėnesių įprotis mintyse melstis tuo metu, kai kūnas atlieka automatinius veiksmus (eina, sportuoja, vairuoja), tapo labai natūralus. Dariau ir dariau tai, kažkur širdies kampelyje tikėdama, kad mane tikrai turėtų aplankyti rezultatai. Ir jie atėjo. Maždaug po trijų mėnesių prasidėjo smarkūs pokyčiai.

Papuoliau į avariją. Į mano automobilį Vilniaus miesto centre ryte, per intensyvų eismą, dideliu greičiu rėžėsi dar iš vakaro girtas vairuotojas. Mano „Mazda“ kaip vėjo malūnėlis sukosi per visas kelio juostas, todėl iš viso nukentėjo penki automobiliai. Kai išlipau iš įspūdingai sumaitotos mašinytės, iš karto puoliau į ašaras. Iš džiaugsmo. Supratau, kad mane kažkas saugo, nes išsipurčiusi stiklus iš plaukų, išlipusi pro galines dureles, neradau ant kūno nei vieno rimto sužeidimo. Saugojo ir kitus: nei vienas žmogus nepatyrė jokio rimto negalavimo. Viena mašina – į šiukšlyną (manoji), kita – smarkiai apgadinta (kaltininko), o likusios nukentėjo tik po truputį. Dėl tų visų sveikų, nesužeistų žmonių man jau tada kilo įtarimas. Buvo jausmas, tarsi prisiskambinau… Maldos tikriausiai pasiekė adresatą. Ateina pagalba. Ledai pajudėjo. Tuoj, tuoj viskas versis aukštyn kojomis. Automobilio netektis tikrai suvaidino lemiamą vaidmenį tolimesniuose laimės paieškos įvykiuose. Pardavusi „Mazdos 323“ likučius sąvartynui, nusprendžiau naujos nebepirkti ir kurį laiką pasimokyti gyventi naudodamasi viešuoju transportu ir taksi. Gyvenau miesto centre, turėjau dviratį ir nedaug poreikių kur nors toli keliauti viena.

Tačiau tam, kad pakeisčiau savo likimą, man toli niekur keliauti ir nereikėjo. Vieną vakarą įsėdau į vakarinį autobusą, vežantį iš sporto klubo į centrą, bet jis važiavo ne visai tiesiai į mano namus. Teko pereiti visą centrą. Eidama pro savo ilgamečio mylimojo langus, pamačiau juose šviesą, o kieme – automobilį. Abu tą vakarą tiksliai žinojom, kad jis „išvykęs į komandiruotę“. Tam, kad aprašyčiau tolimesnius įvykius, man prireikė visos knygos. Jau esu tai padariusi, taigi čia nebesikartosiu. Šis pasakojimas – apie tai, kad nuolat kartojau maldas ir svarbiausią prašymą Dievui – „padėk“. Taip, mano gyvenimas tikrai nuo to laiko visiškai apsivertė. Iš melagingų, savanaudiškų santykių – į nuoširdžius, atvirus, mylinčius. Iš vienatvės – į nuostabią, bendrystės pripildančią šeimą. Iš nuolatinio streso – į drąsią ramybę. Iš įtemptų darbo sąlygų – į visišką laisvę pasirinkti, ką noriu veikti…

Malda, kartojama bet kur, bet kaip, be jokio ypatingo nusiteikimo, vis tiek veikia. Tai tarsi telefono skambutis, kuris anksčiau ar vėliau pasiekia adresatą. Intensyviai signalizuojantis automobilis arba garsus žadintuvas. Blogiausia, ką galima padaryti, tai pagalvoti: „Tiek to… Rytoj gal bus tinkamesnės sąlygos maldai.“ Tas rytojus taip ir neateina.

Šiandien aš meldžiuosi kitaip. Esu pasirinkusi kartoti mantrą. Tiesą pasakius, ji mane pati pasirinko. Paauglystėje turėjau tokį patyrimą. Išlipau iš troleibuso Kauno Laisvės alėjos pradžioje. Papildomai lankiau dailės mokyklą, taigi tas maršrutas man buvo toks aiškus, kad galėjau juo keliauti užsimerkusi. Vis tik tą dieną manęs laukė staigmena. Tik palietusi kojomis betoninį grindinį, sustingau. Pasikeitė visas pasaulis. Atrodė, kad sustojo laikas, tarsi aš suvokiu, kas vyksta, bet negaliu pajudėti; ir visi kiti jaučiasi taip pat. Tiesiai tiesiai į mane ėjo kažkokie nenusakomi žmonės. Gal net ne žmonės. Taip, jie man buvo labai panašūs į kitų planetų gyventojus. Toje būsenoje aš visai nesidomėjau ir net nesuvokiau jų išvaizdos, bet tik stebėjau kažkokią ypatingą energetiką. Jie švietė, spindėjo į visas šalis. Nuo jų, tiesiai į mane, ėjo tas stabdantis laiką oro koridorius. Nors procesija buvo dar gana toli, gal už penkiasdešimties metrų, aš labai aiškiai ir ryškiai mačiau ant jų kaktų kažkokius ženklus. Tarsi V raidė, tarsi U.

Visa tai truko akimirksnį, bet mano išgyvenimuose viskas jautėsi gerokai ilgiau: gal net kokias tris ar penkias minutes. Staiga ši būsena praėjo lygiai taip pat spontaniškai, kaip ir užėjo. Tada pradėjau atidžiau įsižiūrėti į tiesiai į mane ateinančią, dainuojančią ir būgnais grojančią procesiją. Tai buvo vyrai, vilkintys baltais, laisvais drabužiais, plikomis galvomis. Jie tikrai turėjo kažkokius ženklus, nupieštus kaktose. Tada dar kartą atsipeikėjau, nes suvokiau, kad stoviu tiesiai jiems ant kelio, taigi jie tuoj turės sustoti arba mane apeiti. Šoktelėjau į šoną, paralyžius pasibaigė. Pradėjau stebėti aplinkinius. Mano milžiniškai nuostabai, niekas nekreipė daug dėmesio į procesiją. Tada dar nesuvokiau, kad tik aš viena išgyvenau tą kažkokį transcendentinį patyrimą. Maniau, kad visi taip jaučiasi, negalėjau patikėti, kad kiti žmonės tuo nesistebėjo. Procesija nuėjo, aš po truputį atsipeikėjau ir taip pat patraukiau dailės mokyklos link. Vėliau vaikiškai paklausiau vyresnės pusseserės:

– Gal žinai, kokie tai žmonės Laisvės alėjoje vaikšto ir dainuoja?

Kiek pagalvojusi pusseserė atsakė, kad turbūt mačiau vaišnavų religinės bendruomenės eiseną, dainuojančią: „Harė Krišna, Harė Krišna, Krišna Krišna, Harė Harė, Harė Rama, Harė Rama, Rama Rama, Harė Harė“.

Taip ši mantra mane ir pasirinko. Šiuo metu manau, kad gal ne vieną gyvenimą jau ją kartoju… O tada, kai viskas įvyko, tiesiog greitai tai užmiršau, nes viskas atrodė paprasčiausiai nesuprantama. Aš dar bandžiau paklausti pusseserės, ar ji nemano, kad jų dainavimas yra labai išskirtinis ir tarsi sukaustantis dėmesį? Bet iš jos reakcijos pamačiau, kad ji nesuvokia, apie ką aš kalbu.

Maždaug tik po dvidešimties metų vėl prisiminiau savo nuotykius su šia mantra, kai skaičiau Rathanathos Svamio knygą „Kelionė namo“. Ta knyga mane prikaustė, įtraukė, užbūrė. Skaičiau ją tarsi tai būtų mirties ir gyvybės klausimas. Ir būtent joje radau Svamio pasidalinimą, ką jis jautė, kai pirmą kartą Indijoje sutiko gatve einančius ir „maha“ (sanskrito kalba „didžiąją“) mantrą dainuojančius žmones. Jo aprašyti potyriai atgaivino mano atmintį, todėl prisiminiau savąsias patirtis. Taip galutinai suvokiau, kad mano malda yra ši mantra.

Jei turiu idealias sąlygas, meldžiuosi nors ir tyliai, bet balsu: kad ne tik tarčiau, bet ir girdėčiau žodžius. Taip veikia iš karto dvi juslės: kalba ir klausa. Stengiuosi priešais save turėti šventą paveikslą, statulėlę ir proceso metu koncentruojuosi tik į Dievą, į tai, kaip Jį matau, įsivaizduoju. Stengiuosi tarsi prie Jo priartėti, užmegzti ryšį, pajusti Jo energiją. Atidedu į šoną viską, kas man rūpi gyvenime, kas aktualu, skauda. Mintyse dažnai lenkiuosi, leidžiu vaizdams tiesiog patiems plaukti, kaip įmanydama stengiuosi nekontroliuoti viso to srauto – tik stebėti. Kaip suprantu, labai svarbu meldžiantis negalvoti ir nesikoncentruoti į vyrą ar kitus brangius žmones, nes tada malda skiriama ne Dievui, o vyrui ir artimiesiems. Labai skiriasi, kai meldžiamės už vyrą, ar vyrui. Malda turėtų būti nukreipta į Dievą, bet galima ją skirti už sutuoktinį.

Dažniausiai meldžiuosi sėdėdama tiesia nugara ir turkiškai sukryžiuotomis kojomis. Stengiuosi viso proceso metu nejudėti. Nejudant, tiesiu stuburu, meditacija tampa labai gili. Prižiūriu ir savo kvėpavimą. Prieš tardama mantrą, įkvepiu, tada kalbu iki mantros (maldos) pabaigos, lėtai tardama garsus ir iškvėpdama orą. Prieš pradėdama tarti naują mantrą, vėl įkvepiu, o tada vėl kalbu ir iškvėpinėju iki mantros pabaigos. Rankoje turiu maldos karoliukus, ant jų skaičiuoju tariamas mantras. Taip užimu visas savo jusles: kalbą, klausą, regą, kvėpavimą, lytėjimą. Viską panardinu į vieną tikslą – pasiekti Dievą.

Bet tai idealiu atveju. Paskutinius porą metų auginu dvi pametinukes dukrytes ir tokių sąlygų maldai neberandu. Todėl dažniausiai meldžiuosi tada, kai prisimenu, dirbdama kokius nors mechaniškai atliekamus darbus: sakykime, plaunu indus, gaminu valgyti, vaikštau su vaikais lauke. Dienos pradžioje pasakau mintyse: „Dieve, priimk visą šiandienos sukartotą mantrą už mano vyrą, vesk jį ten, kur jam palankiausia.“ Ir tiek. Ir dienos metu, kai tik yra proga, pasimeldžiu. Pakankamai chaotiškomis aplinkybėmis. Be jokių ypatingų ritualų. Viena mano draugė pasakojo, kad visada kartoja maldas važiuodama į darbą ir atgal. Tai idealus laikas sau, Dievui ir vyro palaikymui.

Šiandien maldos sąlygos mano gyvenime gali būti gana chaotiškos, bet aš širdimi jaučiu, kad tai nieko tokio. Man daug labiau patinka nuoširdumas. Aš tikiu, kad su Dievu galima kalbėtis atvirai ir galima susikurti tokį santykį, kokio norisi. Nebūtinai tai turi būti aukos ir agresoriaus ryšys, kurį pastebiu daugumos žmonių įsivaizdavimuose. Tarsi žmogus toks menkas, toks bejėgis, nieko negalintis padaryti, o Dievas toks didelis, galingas, griežtas ir negailestingai baudžiantis. Taip, visa tai tiesa, tačiau maldoje, Dievo sampratoje taip pat yra ir begalinė meilė, kurios, jei trūksta savojoje širdyje, tai, kaip mums dažnai atrodo, pritruks ir pas Dievą.

Veržlus nuoširdumas atidaro visus vartus. Na, bent man. Anksčiau jau buvau daug skaičiusi apie tą keistą širdies atvirumą, ryšį su Dievu, Visatos harmonijos pojūtį… mano protas to nesuvokė, bet jaučiau, kad greičiausiai tai – geras dalykas, todėl „reikėtų tai kažkaip gauti“. Nusprendžiau neatstoti nuo Kūrėjo. Pagalvojau: jei labai norėčiau susitikti, pasikalbėti su kokiu nors pasaulio žmogumi, o jis nekreiptų į mane dėmesio, ką daryčiau? Taigi nepasiduočiau, bandyčiau vėl ir vėl susitikti su juo bet kokia kaina. Nuožmiai, nuoširdžiai persekiočiau iki kol pasiekčiau norimą rezultatą. Lygiai taip pat galima pasielgti ir su Dievu. Taigi aš nusprendžiau Jį atakuoti malda ir užsispyrimu. Pasakiau Jam: „Dieve, aš Tau įkyrėsiu tol, kol nepateiksi įrodymų, kad Tu esi ir koks Tu, kol negausiu labai aiškaus atgalinio ryšio.

Ir pradėjau įgyvendinti savo persekiojimo planą. Tada dar buvau netekėjusi ir turėjau daug galimybių jo laikytis. Kartojau mantrą kur tik galėjau. Vairuodama, vaikščiodama, dirbdama ir specialiai tam skirtose vietose – šventyklose ar prie savo namų altoriaus. Dalyvavau įvairiose dvasinėse praktikose, meditacijose, askezėse. Be aiškaus atgalinio ryšio gyvenau maždaug pusmetį. Ir štai vienąkart man dalyvaujant savaitės trukmės meditacijų pratybose, kur, laikydamasi savojo plano, keldavausi net pora valandų anksčiau už visus, kad galėčiau papildomai pasimelsti, pamedituoti prieš dienos pradžią, staiga vėl pasiekiau savąjį giliausio nuoširdumo tašką. Tada visi sėdėjome jaukiame rate ir dalinomės pajautimais, idėjomis, filosofijomis apie Dievą. Nusprendėm kiekvienas sukalbėti pačius nuoširdžiausius žodžius, kuriuos šiuo momentu galėtume Jam pasakyti. Visiškai atvirai pažvelgiau į savo vidų. Atsisakiau bet kokio noro Jam patikti. Ir ištariau: „Dieve, aš jau maždaug pusmetį beldžiuosi į Tavo duris ir matau, kad iš tiesų net nenoriu, kad Tu man jas atidarytum. Bijau Tavęs: Tavo galybės, beribiškumo. Tavo gebėjimo man ką nors baisaus ar skaudaus padaryti, jei būsiu nepakankamai gera, neatitiksiu Tavo norų.“

Būtent tada man „durys“ ir atsidarė. Tuoj po šio suvokimo su kūnu pradėjo vykti neįprasti dalykai: stuburas išsitiesė, nunarinta galva pakilo ir šiek tiek atlinko atgal, užplūdo nepatirta energija. Pasikeitė net balsas ir vidinė būsena. Pasijutau rami, drąsi, užtikrinta, saugi ir stabili. Kiek vėliau sekė kiti potyriai: Dievo beribio patrauklumo pojūtis. Net mamai jos naujagimis nėra toks gražus, traukiantis, kaip žmogui Dievas. Žemėje nėra tokio jausmo, kuris atitiktų šio patrauklumo matą.

Nuo to laiko daug kas keitėsi, bet mano viduje taip ir išliko esminis pokytis. Aš išlipau iš baimės, kurią jaučiau Dievui. Žinau, kad Jis mano veiksmų nevertina taip, kaip aš pati save vertinu. Jis mane tiesiog priima. Ypač nuoširdžią. Juk ir mums taip patinka mažų vaikų atvirumas ir nuoširdumas, mes tirpstam iš saldumo, kad ir ką jie pasakytų: „Mama, aš nevalgysiu tavo sriubos, nes ji bjauri. Mama, aš nenoriu važiuoti pas tetą, nes ji smirda. Mama, aš tave apkabinsiu, nes noriu saldainių…“ Tokio bendravimo mes esam išsiilgę savo sielose, todėl tai yra geriausia, ką galime padovanoti Dievui. „Dieve, šiuo metu aš žinau, kad meldžiuosi be deramos pagarbos Tau, su didele baime, kad gal nepatiksiu, bet man labai reikia pagalbos.“

Jurga Adomo

Jurgos asmeninis puslapis ir Facebook.com paskyra

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!