Lyčių santykiai socialinės ir asmeninės sąmonės šviesoje (III dalis)

photo-1508729464331-de5dd8358f3b

Anksčiau rašėme…

Unvinas atrado, kad visose jo tyrinėtose kultūrose – tiek primityviose, tiek aukštai išsivysčiusiose – santykių tarp vyrų ir moterų kultūros lygio kilimas siejosi su ekonomine, moksline ir kultūrine civilizacijos pažanga bei geografiniu jos plitimu. „Šios visuomenės, – rašė Unvinas, – gyveno skirtingose geografinėse aplinkose; jos priklausė skirtingoms rasėms; tačiau jų vedybinių papročių istorija yra tokia pati. Kiekvienos jų raidos pradžioje lytinį elgesį reguliuojančios normos buvo panašios. [Vėliau] kiekviena visuomenė sumažino savo seksualinių poreikių patenkinimą iki minimumo ir jų socialinė energija sužydėdavo. Išplėtus leistino seksualumo elgesio ratą, jų energija nusilpdavo ir išblėsdavo. Esminis visų šių istorijų bruožas yra stebėtinas šių dėsningumų pasikartojimo pastovumas“ [10, 98].

Augimas laisvei ir išėjimas į asmeninės etikos lygį susietas su skausminga patirtimi. Jeigu yra atgalinis ryšys, pasekmė ir skausmas, reiškia yra ir Dievas. Žmogus mokosi per kančią, išgyvendamas gilius jausmus, kurie virsta nauju suvokimu. Laisvas žmogus – tai gimęs iš liūdesio ir kentėjimo, kokį patyrė sūnus palaidūnas. Laisvės reikėjo tam, kad būtų pripažintas įstatymas, kad būtų nusilenkta moralinėms normoms.

Kai, atmetęs senuosius papročius, civilizuotas, jau asmeninės sąmonės žmogus patiria skaudžias senųjų papročių atsisakymo pasekmes, išryškėja proto kūrybinė galia, tačiau kartu ir jo siaurumas bei nepajėgumas aprėpti visus gyvenimo reiškinius. Ir taip per skaudžią patirtį žmogus yra verčiamas lavinti savo mąstymą ir auginti naują, viską vienijantį sąmoningumą – integralinę ar dvasinę sąmonę. Integralinis sąmoningumas jau yra pajėgus suvokti proto pretenzijų nepagrįstumą ir senųjų papročių, paremtų mistiniu dalyvavimu arba, paprasčiau sakant, širdies jausmu, esminį teisingumą.

Išvada, apjungianti ir moralės saugotojų, ir jos laužytojų požiūrius, yra tokia. Reikia ir net būtina atmesti senųjų papročių lukštą, jų išorinį apvalkalą. Tačiau jų grūdas, esmė visais amžiais lieka nepakitusi. Papročiai ir moralinės nuostatos, kurios tvarkė skirtingų lyčių santykius ir meilę, buvo pagrįsti samprata, kad lyčių santykiai ir meilė yra gyvybės pratęsimo šaltinis, bendruomenės bei kiekvieno žmogaus gyvybingumo, fizinės ir dvasinės sveikatos šaltinis. Tokia pat nuostata turėtų būti grįsti ir iš asmeninės etikos kilę vyro ir moters santykiai.

Aleksandras Žarskus 

Naudota literatūra:

1. Priroda i čelovek v religioznych predstavlenijach narodov Sibiri i Severa (vtoraja polovina XIX – načalo XX v.), Leningrad, 1976 // Cituota pagal V. I. Eremina, Ritual i folklor, Leningrad, 1991.
2. Mify narodov mira, Enciklopedija, Moskva,1982, t. 1.
3. Tautosakos darbai, Kaunas, 1940, t. 7.
4. Lietuvininkai. Apie vakarų Lietuvą ir jos gyventojus XIX a. V., 1970.
5. Patackas A. Žarskus A. Virsmų knyga, Kaunas, 2002.
6. Kriauza A. Vaikai ir jų auginimas Kupiškio apylinkėje. // Gimtasai kraštas, Šiauliai, 1943.
7. Yla S. Lietuvių šeimos tradicijos, Čikaga, 1978.
8. Buračas B. Kupiškėnų vestuvės. // Tautosakos darbai, t. 1, Kaunas, 1935.
9. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis, V., 1987.
10. Joseph D. Unwin, Sex and Culture. London, Oxford University Press, 1934. Cit. iš Gintautas Vaitoška, Laimingojo laukinio būklės ilgesys ir naivioji seksologija kaip jaunuomenės tvirkinimo filosofinis pagrindas // Soter, Religijos mokslo žurnalas, Kaunas, Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2007, Nr. 21(49).

Vydija.lt

Pasidalinkite su kitais!