Lietuvoje besilankantis lektorius Simonas Haasas: „Keliaudamas aš ieškau širdies lobių“

nuotr. iš asmeniniio archyvo. Simon Haas

Neseniai lietuvių kalba pasirodžiusios „Dharmos knygos“ autorius Simonas Haasas daug keliauja po pasaulį – veda seminarus apie dharmą ir jogos filosofiją. Simonas dalijasi per šešiolika studijų metų Indijoje įgyta patirtimi ir išmintimi, padedančia pažadinti žmogaus tikrąją dvasinę sąmonę, atskleisti mūsų potencialą ir išmokyti gyventi sąmoningai, užuot gyvenus kaip pakliuvo. Jau dukart Lietuvoje lankęsis lektorius labai šiltai atsiliepia apie mūsų šalį ir ketina vėl čia sugrįžti šių metų vasarą – skaityti paskaitų ciklo „Masters of Calm“ festivalyje.

Kodėl Jūs keliaujate?

Kelionės mane traukia nuo jaunystės – visada žavėjausi senosiomis kultūromis ir paslėptais lobiais. Ilgainiui suvokiau, kad patys vertingiausi dalykai slypi mūsų viduje, todėl keliaudamas ieškau širdies lobių. Ieškau patirčių, kurios augina žmogiškumą, moko mylėti. Kelionės man – tarsi asmeninės piligrimystės.

A. Pereyaslovo nuotr. Vrindavanas, Indija

Kaip kelionės keičia žmogaus dvasią?

Mūsų pasaulyje šventų vietų likę nebedaug. Mes panirę į nerimastingą skubėjimą, pamiršę savo prigimtį. Mes patys su savimi kovojame, nepaisome savosios paskirties, pamirštame, kad esame dvasinės būtybės. Šventos vietos – tai ramybės oazės, kur nėra kančios ir kur mūsų siela randa prieglobstį. Man patinka lankyti piligrimystės vietas, ten tarsi atsikratai nereikalingo balasto, iš naujo prisimeni, kas gyvenime svarbiausia. Ten mokaisi į savo gyvenimą įsileisti šventumą, kad galiausiai kiekvieną akimirką išgyventum kaip šventą.

A. Pereyaslovo nuotr. Piligrimystė. Indija

Kokios kelionės Jums pačios svarbiausios ir kodėl?

Kai buvau trylikos metų, domėjimasis archeologija ir troškimas kasinėti paslėptus lobius nuvedė mane į Indiją – tyrinėti senųjų sanskrito tekstų. Tuose tekstuose aš atradau žinių, kur kas vertingesnių už negyvus artefaktus – susidūriau su labai paveikiais mokymais, kurie kadaise buvo skirti valdovams. Tačiau pats vienas studijuodamas sanskrito tekstus norimo rezultato nesulaukiau. Pasirodo, norint perprasti gilesnes reikšmes, reikia ieškoti senajai tradicijai priklausančio mokytojo. Taip nusprendžiau iškeliauti į Indiją ir beveik dešimt metų vienuoliškai gyvenau vienoje šventykloje. Šis sprendimas visiškai pakeitė mano gyvenimo trajektoriją.

A. Pereyaslovo nuotr. Ugnies aukojimo ceremonija. Indija

Kuri vieta Žemėje Jus labiausiai įkvepia ir kodėl?

Šventoji Bradžos žemė Indijoje, esanti tarp Delio ir Agros. Paskutiniais metais ten masiškai kertami miškai, vyksta didžiulė plėtra, tačiau bhakti jogos tradicijos sekėjams Bradžos žemė visada bus amžina piligrimystės vieta. Bradža lyginamas su lotoso žiedu, iškilusiu virš audringų pasaulio vandenų. Dvasiniams ieškotojams Bradža simbolizuoja vartus į aukštesnę sąmonę, sakralią meilę. Viename senųjų tekstų rašoma, kad Bradžos žemėje medžiai pildo norus, ten vanduo – nektaras, kiekvienas žingsnis – šokis, ten tave nuolat lydi fleitos garsas. Išvysti tokią Bradžos žemę – kiekvieno piligrimo kelionės tikslas, tik į ją sunku įžengti be dvasinio vedlio ar neturint tarnystės nuotaikos.

A. Pereyaslovo nuotr. Govardhanas, Indija

Kur lankėtės paskutinį kartą ir kuo kelionė buvo ypatinga?

Mane pakvietė į Lietuvą skaityti paskaitų apie Dharmos kodeksą kasmet rengiamame „Masters of Calm“ festivalyje. Patirtį sunku nusakyti žodžiais. Festivalis vyko saloje. Anksti rytais aš maudydavausi tykiame ežere, žiūrėdavau, kaip pateka saulė – raudonas brangakmenis. Švelnus, lengvas rūkas siūruodavo virš tylių vandenų. Tikra magija! Festivalyje sutikau labai daug gražių, išmintingų žmonių.

A. Pereyaslovo nuotr. Šventasis. Indija

Kokias knygas skaitote keliaudamas?

Knygos į mūsų gyvenimą irgi ateina pagal poreikį. Mus visada labiausiai traukia tai, kas aktualu patiems. Aš su didžiuliu džiaugsmu perskaičiau Paulo Coelho „Alchemiką“. O didžiausią įtaką man padariusi knyga yra „Bhagavad-gyta“.

A. Pereyaslovo nuotr. Keši ghatas, Indija

Ar tikite, kad kelionės gali prisidėti prie dvasinių pokyčių?

Ir taip, ir ne. Viskas priklauso nuo keliaujančio sąmonės arba ketinimų. Keliaudami mes retai kada smarkiau atitrūkstame nuo savęs – savo įprastinės būsenos. Kad ir ką pamatytume, išgirstume ar užuostume, viską vertiname iš esamos perspektyvos. Jeigu kamuoja rūpesčiai, vežamės juos į kelionę. Todėl geriausios kelionės yra ne išorinės, o tos, kurios vyksta viduje: kai iš esmės pakinta mūsų suvokimas arba nusitrina įprastinio suvokimo ribos. Vadinasi, tikriesiems atradimams įvykti reikia ne naujų gamtovaizdžių, o naujų akių. Fizinės kelionės gali padėti mums ištrūkti iš kasdienybės, paskatinti vidiniams pokyčiams – viskas priklauso nuo mūsų ketinimų.

A. Pereyaslovo nuotr. Indija

Aušra Bagočiūnaitė-Šmaižienė, „Dharmos knyga. Išmintingų sprendimų menas“ vertėja
Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!