Lakštingala ir paukščių gaudytojas

nightingale

Sakoma, kad pasaulyje esantis skurdas paprastai kyla ne dėl pinigų trūkumo, bet dėl nemokėjimo juos panaudoti. Dvasinis Mokytojas, kaip ir lakštingala šioje pamokančioje istorijoje, neskuba duoti patarimų tiems, kurie nesugebės jais pasinaudoti.

Kartą menka ir, iš pažiūros, neišvaizdi lakštingala pateko į kvailo ir godaus paukščių gaudytojo tinklą. Pastarasis gaudydavo paukščius miške, juos nugalabydavo, išdarinėdavo ir pagamindavo iškamšas. Iškamšos buvo paklausios – dėl kažkokios nesuvokiamos priežasties žmonėms patinka gyvybę paversti mirtimi ir tuo gėrėtis. Bet šiandien sugauta lakštingala buvo pernelyg menka ir neišvaizdi. Tačiau godumas neleido paukščių gaudytojui imti ir paleisti ją laisvėn. Kol jis svarstė, ką gi daryti su paukšteliu, šis atvėrė snapą ir prakalbo:

– Kokia gi tau iš manęs nauda, gaudytojau? Suvalgyti manęs vis tiek negalėsi – kiek čia manęs yra – vien plunksnos ir kaulai. Mano iškamša taip pat nieko nesudomins. Verčiau geraširdiškai paleisk mane, o atsidėkodamas aš duosiu tau tris vertingus patarimus. Jeigu jais seksi, tapsi laimingiausiu žmogumi visame pasaulyje.

– Tebūnie kaip tu sakai, paukšteli. Klok savo patarimus! – sutiko paukščių gaudytojas.

– Ne, taip nieko nebus. Pirmąjį patarimą tau duosiu dar būdamas žabangose. Jei jis tau patiks, tu mane paleisi, ir aš, nuskridęs ant tvoros, duosiu tau antrąjį patarimą. Na, o trečiąjį patarimą aš duosiu tik tada, kai pakilsiu ant medžio šakos.

– Tebūnie, kaip tu sakai. Koks gi pirmasis tavo patarimas?

– Niekada netikėk prasimanymais!

– Ką gi, geras patarimas. Kiek kartų buvau apgautas, tačiau daugiau niekas negalės manęs apgauti. Skrisk, tu nusipelnei laisvės.

Lakštingala purptelėjo ant molio tvoros.

– Klausykis mano antrojo patarimo: niekada nesielvartauk dėl to, ko nesugražinsi!

– Taip pat vertingas patarimas. Iš tiesų, kokia gi prasmė sielvartauti dėl to, ko nesugražinsi?

Lakštingala nuskrido ant činaros medžio ir, saugiai įsitaisiusi, tarė:

– Kvaily, tu kvaily. Aš buvau tavo rankose. Savo skrandyje aš turiu vištos kiaušinio dydžio deimantą. Tu galėjai jį turėti, tačiau dabar jau niekada jo negausi!

Paukščių gaudytojas krito žemėn kaip pakirstas.

– Sugrįžk, aš pasodinsiu tave į auksinį narvelį, visaip puoselėsiu ir prižiūrėsiu. Tik sugrįžk! – meldė jis raudodamas.

– O, neišmanėli. Juk aš ką tik daviau tau patarimą netikėti prasimanymais. Pažvelk į mane. Na kaipgi mano pilve tilptų vištos kiaušinio dydžio deimantas? Ir net, jeigu jis ten ir būtų, argi aš nedaviau tau antrojo patarimo – niekada nesielvartauti dėl to, ko nesugražinsi? Kodėl gi tuščiai kankiniesi?

Paukščių gaudytojas kiek pralinksmėjo, pajutęs palengvėjimą širdyje.

– Na, gerai, paukšteli. Tada sakyk savo trečiąjį patarimą, kaip žadėjai.

– Kam jisai tau? Kvailiui juk niekas nepadės. Jei tu nesugebėjai pasinaudoti pirmais dviem, tai ir trečiajam liksi kurčias. Gyvenk kaip gyvenai, o aš skrisiu savo keliais. Galbūt dar sutiksiu tokį, kuriam mano patarimai bus naudingi.

***

 Mielas drauge, neskubėk juoktis iš nevykėlio paukščių gaudytojo. Sąžiningai pripažink, ar šie patarimai nepasirodė tau viso labo banaliomis, nuvalkiotomis tiesomis, nevertomis rimto dėmesio?Jeigu taip, tu turi kažką bendro su tuo paukščiu gaudytoju. Tau įdomu, ką? Godumą ir kvailybę – savybes, darančias mus kurčiais geriems patarimams. Kiek kartų esame girdėję, kad šiame pasaulyje nėra laimės, nekalbant jau apie ramybę ir laisvę? Tačiau užtenka mums išgirsti eilinį pažadą, pamatyti eilinį laimę reklamuojantį plakatą, ir mes užmirštame visą įgytą patirtį, išmintingus knygų žodžius, vėl ir vėl patikėdami prasimanymais. Tai vadinama godumu. Kiek kartų girdėjome, kad neverta sielvartauti dėl prarastų dalykų, idant niekas šiame pasaulyje mums nepriklauso? Nežiūrint to, kaskart, ko nors netekę, mes imame sielvartauti ir ašarodami raičiojamės žeme, melsdami Apvaizdą tai sugražinti. Tai vadinama kvailybe. Taip ir gyvename savuosius gyvenimus, kaip gyvenome ir iki tolei – džiaugdamiesi apgaulingais pažadais ir apverkdami savąsias netektis*.

 *Du patarimai, kuriuos davė lakštingala šioje pasakėčioje, iliustruoja žmonių santykį su praeitimi ir ateitimi. Visas mūsų gyvenimas praeina kvailose svajose apie ateityje laukiančią laimę ir apgailestavimuose dėl prarastų dalykų, kuriuos kadais turėjome. Šios dvi psichologinės būsenos priklauso nuo mus veikiančių gamtos gunų (savybių). Aistros guna verčia mus nuolatos svajoti apie ateitį, o nežinios guna – apraudoti praeitį. Ir tik dorybės guna suteikia galimybę gyventi dabartyje.

Išvertė: Dhruvananda das. Redagavo Lina Šimelionytė

Nuotrauka iš Birdsinberlin.com

Pasidalinkite su kitais!