Laiškas draugui

Untitlejd

Šiuo laišku su Balarama.lt redakcija pasidalino skaitytojas. Kviečiame skaityti nuoširdų laišką draugui.

Labas,

Tikriausiai tau bus įdomu sužinoti, kur buvau pradingęs, kodėl į tavo laiškus atsakydavau tyla balto popieriaus lape?

Na, o man smalsu paklausti, kodėl neatstūmei tokio draugo? Draugo, pamiršusio, ką reiškia pokalbis – paprastas pokalbis, kurio metu pasidalinama mintimis ir emocijomis. Girdėjau, augant tai po truputį miršta – kaip ir vaikystės ženklai suaugusio žmogaus veide, natūraliai pasiduodantys gamtos sukurtai tvarkai. Tikriausiai todėl taip lengvai patikėdavau kiekviena susigalvota priežastimi ar pasiteisinimu, kodėl turėčiau nukelti atsakymo rašymą kitai dienai, ir surasdavau būdą, kaip paslėpti emocijas, užčiaupti mintis, gėdingai pamiršdavau atsakymų ieškantį balsą, suabejodavau pačia draugyste.

Vakar ir vėl pašto dėžutėje radau laišką nuo tavęs. Išlaisvinęs popieriaus lape įkalintas mintis, sulanksčiau iš jo lėktuvėlį, beveik tokį pat, kaip tas, kur knygos paveikslėly. Išmetęs pro langą, sekiau skridimo trajektoriją akis, vis laukdamas, kol jis pasieks žmogų, turintį ką tau papasakoti. Mano galva buvo tuščia, o kiekviena mintis atrodė dirbtina palyginus su tikrumu tavo laiške…

Tačiau šiandien paprastas gamtos kūrinys apvertė viską aukštyn kojomis – taip natūraliai, kaip tik gamtoje viskas ir gali vykti.

Gulėdamas nedideliame paplūdimyje, iš abiejų pusių apsuptame laiko nugludintų skardžių, stebėjau jūros bangas, viena po kitos atsimušančias į smėlėtą krantą. Jos vis ritosi ir ritosi, joms nesvarbu, ar aš esu, ar manęs nėra. Supranti? Mano buvimas tam neturėjo jokios reikšmės ar įtakos. Jos vis ritosi ir ritosi, ignoruodamos aplinką, bet tuo pat metu būdamos neatsiejama jos dalimi. Nesvarbu, ar aš esu, ar manęs nėra. Matydamas šį ciklą pasijaučiau it bejėgis, mažas taškiukas. Ir šis mažas taškiukas tenorėjo pasikalbėti – paprastai pakalbėti apie bangas ir bejėgiškumą. Pasijausti – bent trumpam – taškiuku kito gyvenime. Tik ištrinkime žodį „mažu“.

Šis atradimas atmerkė mano akis ir leido pasidžiaugti vėl veidrodyje matomu vaiku.

Grįždamas iš gatvės parsinešiau visus lėktuvėlius, išlaisvinau juose buvusias mintis, o tada supratau, kokio paprasto dalyko mes visi ieškome…

Tikiuosi, ne per vėlai.

Mantas Stočkus

Redagavo Lina Staponaitė

Pagrindinė nuotrauka iš Pixabay.com

Pasidalinkite su kitais!