Laimingo šeimos gyvenimo paslaptis (I dalis)

homa_agni

Margos, spalvingos, kvapnios ir triukšmingos… Brangūs skaitytojai, veikiausiai ne vienas iš jūsų esate susimąstę: ką reiškia egzotiškos, paslaptingos rytietiškų vestuvių ceremonijos? Kodėl jaunieji ir susirinkę į iškilmes svečiai kaip didžiausi keistuoliai pagonys susėda aplink laužą, pila į jį lydytą sviestą (ghi) ir beria ryžius? Kokie burtažodžiai šnabždami ir kokie magiški pokyčiai prasideda jaunųjų gyvenime? Kodėl vis dažniau netgi Vakaruose keliamos tokios vestuvės?

Vestuvių laužas primena jauniesiems apie įsipareigojimus, kuriuos kiekvienas iš jų priima, sudarydamas santuoką. Šis nedidelis pasakojimas – tai bandymas išsamiau paaiškinti, ką tai reiškia.

Paklusdami amžinai, iš Dievo kylančiai traukos jėgai (labai simboliška tai, kad Rytų tradicijose Dievas vadinamas Krišna – sanskrito kalba tai reiškia Pats Patraukliausias arba Tas, Kuris labiausiai traukia), verčiančiai judėti vienas kito link su virpulį keliančia meilės nuojauta viduje, prieš užmegzdami santykius gerai pagalvokite, ar esate pasiruošę mokėti tą kainą, kurios pareikalaus meilė.

indian-wedding-fire-ceremony

Ką būsimiems vyrui ir žmonai turi priminti aukojimo laužo liepsna?

Tais nesenais laikais, kuomet žydra, negyva televizoriaus ekrano šviesa dar nebuvo užtemdžiusi gyvybingos šeimos židinio liepsnos, jaunuolis ir mergina savo santuoką būtinai sutvirtindavo aukojimo laužo akivaizdoje.

Deganti gyva ugnis, priešais kurią sėdėdavo jaunasis su jaunąja, primindavo jiems, kad nuo šiol jie turės sušildyti vienas kitą ir džiaugsme, ir varge. Patyręs šventikas giedodamas maldas pildavo į aukojimo liepsną lydytą sviestą, o patys jaunavedžiai mesdavo į jį penkių rūšių grūdus. Taip jie įsisąmonindavo, kad nuo šiol jų gyvenimas virs aukojimusi, kad jie sudaro sąjungą tam, kad išmoktų gyventi vardan kitų, o ne dėl savęs. Jie suprasdavo, kad norėdami išsaugoti šią aukojimo ugnį, jie privalės visuomet bendrauti su šventais, Dievui pasišventusiais žmonėmis, kurie maitins jų šeimos židinį lydytu dvasinio žinojimo sviestu. Mesdami grūdus į šią ugnį jie kaskart prisimindavo, kad nuo šiol jų šventa pareiga bus maitinti kitas gyvas būtybes: vaikus, giminaičius, svečius, elgetaujančius keliautojus, naminius gyvūnus, padangėmis skrajojančius paukščius ir netgi gyvates, jei jos apsigyventų jų namuose.

Priešais laužą sėdintis jaunuolis, apjuostas dvasinio mokytojo uždėta šventąja virvele, iki tol eilę metų gyvenęs jo namuose ir ten studijavęs šventraščius, mokytojo padedamas suprato, kaip turi elgtis vyras ir tėvas. Jis stebėdavo, kaip dvasinis mokytojas kasdien maitindavo ne tik savo artimuosius, bet ir visiškai svetimus jam žmones, taip pat ir jį patį – berniuką iš kaimynystėje esančio kaimo. Jis matė, kaip šis atidavė savąjį sūnų kito mokytojo priežiūron, taip siekdamas išvengti pagundos rūpintis savuoju sūnumi labiau, negu kitais mokiniais. Jam, būsimajam šeimos tėvui, buvo labai svarbu matyti tokį pavyzdį – atsakomybę už kitus priėmusio žmogaus, pasiruošusio nešti šią atsakomybę kas benutiktų. Gyvendamas mokytojo namuose jis mokėsi tarnauti vyresniesiems, stengdamasis atspėti visus guru, dvasinio mokytojo, norus. Šventoji virvelė ženklino ne vien jo dvasinį išsilavinimą ir šastrų, šventraščių, išmanymą. Šventoji virvelė – jagja-upavita – reiškė, kad jis išmoko aukotis. Kiekvienas berniukas žinojo, kad be šios virvelės jam niekas neleis atsisėsti priešais aukojimo laužą, o tai reikštų, kad jis niekada negalės vesti, nes kokiai gi merginai reikalingas toks vyras: kurčias viskam, kas vyksta jos širdyje bei nemokantis rūpintis kitais?

Skyrybos, toks įprastas mūsų laikų reiškinys, tuomet buvo nežinomas. Tai, kad Vedų kultūros kalboje (sanskrite) netgi nėra žodžio, apibūdinančio šį reiškinį, rodo visišką šiuolaikinės švietimo sistemos neįgalumą, jos nesugebėjimą išmokyti aukoti savąjį ego, atsisakyti savųjų interesų vardan kitų. Tai savybės, kurių neįgijus neįmanoma pažinti kito (kur kas sudėtingesnio) meilės meno.

bride-323336_960_720

Tačiau sugrįžkime prie jaunuolio ir merginos, sėdinčių priešais vestuvinį ugniakurą. Šio laužo liepsna turi priminti jiems, kad visus dalykus, kuriuos jiems pasiųs Dievas, jie privalės paversti savo širdžių liepsna, kad daugybė tuščių ir nereikalingų dalykų, susikaupusių jų širdyse, turės sudegti, virsdami pelenais, o jų širdys privalės išmokti skleisti meilės šviesą ir šilumą.

Priėjęs prie merginos, jaunuolis turėdavo ištarti maldą:

om kanyeyam om prajapati visnu devataka

„Ši mergina priklauso visų gyvų būtybių šaltiniui, Višnu“.

Po to, palietęs jos širdį, jis patalpindavojoje meilę, tardamas mantros žodžius:

om ka idam kasma adat

kamah kamaya adat

kama data kamah pratigrahita

kamah samudram avisat

kamena tva pratigrhnami

kama etat te

 

„Kas atidavė šią širdį ir kam atidavė?

Meilė paaukojo šią širdį meilei.

Meilė atidavė ir meilė su dėkingumu priėmė.

Meilė įsiliejo į meilės vandenyną.

Meilė tave atidavė man ir meilės galia aš priimu tave.

O meile, ši širdis priklauso tau.“

 

 

Laukite tęsinio…

Autorius – JŠ Bhakti Vigjana Gosvami Maharadžas. Iš rusų kalbos vertė Dhruvananda das.

Nuotraukos iš Pixabay.com, Partycruiserevents.wordpress.com ir Maharaniweddings.com

Pasidalinkite su kitais!