Laimingo šeimos gyvenimo paslaptis (II dalis)

risa drabuzius

Anksčiau rašėme…

Nuo šiol jie kartu sieks išmokti šio aukščiausio meno – meilės. Meno aukotis nieko nelaukiant mainais ir su dėkingumu bei virpuliu širdyje priimti kiekvieną duodamą meilės trupinėlį. Pabrėždamas, kam iš tiesų priklauso jo žmona, vyras prašo bent lašelio nektaro iš Meilės vandenyno (šis vandenynas – tai Pats Dievas), kad galėtų šią meilę, ją sudaiginęs, vėl sugražinti į pirminį Vandenyną, gerai suprasdamas, kad juos sujungė Meilė.

risa drabuzius

Tuo pat metu merginos tėvas turėdavo surišti jaunojo čiadarą (skraistę) su jaunosios sariu. O šventikas ištardavo pačią svarbiausią mantrą, kurią turėdavo įsiminti abu:

laksmi-pitambarayoh revati-balaramayoh

tatha sita-ramayos ca sri dürga-sivayor yatha

devahüti-kardamayoh saci-maghavator yatha

satarüpa-svayambhuvayoh-renuka-jamadagnyoh

yatha ‘halya-gautamayor devaki-vasudevayoh

mandodari-ravanayor yasoda-nandayor yatha

sri draupadi-pandavayoh sri taravali-bhubhujoh

damayanti-nalakayoh sri-radha-krsnayor yatha

anayohkanyavarayostathasyadgranthibandhanam

„Nuo šiol jūs surišti tokiais pačiais saitais, kurie riša Lakšmi ir Narajaną geltonais rūbais, Revati ir Balaramą, Sitą ir Ramą, Durgą ir Šivą, Devahuti ir Kardamą, Šači ir lietaus valdovą Indrą, Šatarupą ir Svajambhuvą, Renuką ir Džamadagnį, Ahalją ir Gautamą, Devaki ir Vasudevą, Mandodari ir Ravaną, Draupadi ir Pandavus, Taravali ir Bhubudžą, Damajanti ir Maharadžą Nalu, Radhą ir Krišną.“

laimingi

Jaunosios širdyje, apimtoje iškilmingos šventinės nuotaikos, jaučiančioje prasidedančio šeimyninio gyvenimo džiaugsmą, ši mantra nuskambėdavo grėsmingai kaip griaustinio trenksmas. Kodėl? Todėl, kad Lakšmi nuolankiai masažuoja savo snaudžiančio sutuoktinio pėdas; Revati privalėjo sumažėti, norėdama ištekėti už Balaramos; Sita sekė paskui savo vyrą tremtin ištisiems keturiolikai metų; Durga su savo vyru gyveno po medžiu, neturėdama nuosavų namų; Devahuti, išpuoselėta karaliaus dukra, atliko įvairias askezes sekdama savo asketu vyru; Šači nuolankiai laukė Indros (kol jis slėpėsi lotoso stiebe nuo priešų), kentėdama Nahušos, užgrobusio Indros sostą, priekabiavimus, o Šatarupa, sekdama savo vyru, iškeliavo į mišką, kai šis nusprendė atsisakyti karalystės. Įpykęs Džamadagnis paliepė sūnui už menką prasižengimą nužudyti savo paties motiną, o Gautama už iždavystę daugybei metų pavertė Ahalją akmeniu. Devaki buvo priversta šešis savo ką tik gimusius kūdikius, atplėštus nuo krūtinės, atiduoti Vasudevai, kad šis, laikydamasis duoto žodžio, pats nuneštų juos sudoroti negailestingajam Kamsai. Be to, gimus taip ilgai lauktam aštuntajam jų sūnui, Vasudeva privalėjo nunešti jį į Gokulą ir atiduoti auklėti svetimiems žmonėms. Mandodari buvo priversta kone kasdien priiminėti vis naujas vyro mylimąsias, o Draupadi vyras pralošė ją Durjodhanai (norėjusiam ją pažeminti, išrengdamas visų akyse) žaisdamas kauliukais; po to ji buvo priversta dvylika metų su savo vyrais klajoti džiunglėse, tryliktais metais kęsti pažeminimus karaliaus Viratos namuose, o vėliau įsiliepsnojo baisi kova, nusinešusi visų penkių jos sūnų gyvybes (ir viskas dėl jos vyrų kaltės). Damajanti, išaugusi karališkoje prabangoje, buvo priversta uždengti savo nuogumą viena medžiagos skiaute, kurią ji dalinosi su savo vyru. O Radha visą gyvenimą liejo ašaras dėl ją palikusio Krišnos. Aš nežinau, kas tokia buvo Taravali, patekusi į šį sąrašą, tačiau vargu, ar jos šeimynis gyvenimas buvo ramus ir giedras.

Kuri jaunoji, tarianti tokią mantrą, sugebėtų pamiršti visas šias istorijas? Ji prisimindavo visa tai, kai jos sario kraštas būdavo rišamas su vyro drabužio kraštu.

stovi

Netroškau apie tai rašyti. Per daug gerai žinau, kad šiuolaikiniai nesąžiningi vyrai visus šiuos pavyzdžius panaudos kaip priekaištus savo žmonoms, prikišdami joms kantrybės ir nuolankumo stoką. Tačiau „žodžių iš dainos neišmesi“. Šeimyninis gyvenimas nebūna lengvas. Nuolankumas ir kantrybė – tai kaina, mokama už meilę. Patikėkite, kiekviena moteris, netgi šiuolaikinė, yra pasirengusi tapti nuolankia ir kentėti, jei patirs vyro gerumą ir didžiadvasiškumą. Prieš pradedant priekaištauti savo žmonoms šiuolaikiniams vyrams vertėtų prisiminti, kad Kardama, atsidėkodamas už žmonos ištikimybę, sukūrė jai skraidančius rūmus, kad Rama niekuomet, net sapnuose, nedrįsdavo žvalgytis į kitas moteris ir apsipildavo ašaromis, miške prisiminęs apie tai, kaip netyčia jam prisilietus paraudo švelni Sitos pėda, kad Gautama palaimino Ahalją sakydamas, kad Pats Viešpats nužengs ant jos galvos, kad savo vyrų dėka Draupadi turėjo galimybę bendrauti su Pačiu Krišna, Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu.

meta i lauza su Mokytoju

Šventosios ugnies akivaizdoje dvi širdys būdavo sujungiamos nenutraukiamais santuokos saitais, tačiau po to kiekvienas iš jaunavedžių turėdavo patvirtinti, kad suprato, kam tai jį įpareigoja.

Jaunasis, paėmęs už rankų jaunąją, priešais aukojimo ugnį turėdavo tarti:

 aghora caksuh apatighnedhi siva

pasubhyah sumanah suvarcah

virasüh jivasüh krsna kama

syona sanno bhava dvipade sam catuspade

„O nuolankioji, visuomet ginki savo vyrą. Visuomet rūpinkis naminiais gyvuliais, elkis išauklėtai ir visuomet būk graži. Tapk didvyrių motina ir naujos gyvybės nešėja. Tegul Krišna visuomet bus patenkintas tavimi. Visada teik žmonėms laimę ir visada visais rūpinkis – tiek dvikojais, tiek keturkojais.“

Būtent todėl mergaičių neatiduodavo mokytis į Mokytojo namus. Mergaitės privalėdavo matyti, kaip jų motina, naujos gyvybės pradžia ir šaltinis, nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro rūpindavosi namais, vaikais, melždavo karves, šluodavo kiemą, šerdavo naminius gyvulius, be to, bet kuriuo dienos ar nakties metu būdavo pasirengusi stoti prie krosnies, kad pamaitintų į duris pasibeldusį nekviestą svečią.

Atvedęs jaunąją prie savo giminaičių, vyras ištardavo dar vieną palinkėjimą, sudarytą praeities išminčių malonia ausiai forma:

samranji svasure bhava

samranji svasrvam bhava

nanandari ca samranji bhava

samranjiadhidevrsu

„Nuo šiol valdyki savo vyro tėvą. Valdyki jo motiną. Valdyki savo vyro brolius ir seseris.“

Kur girdėta, kad jauna mergaitė, jaunoji, įžengusi į vyro namus imtų valdyti savo uošvį ar uošvienę? Arba pavydžias vyro seseris ar jo brolius. Žmogus, bandantis tai suprasti tiesiogiai, daro esminę klaidą. Tikroji šio patarimo prasmė yra tokia: „Užkariauki visų naujų giminaičių širdis savo nuolankumu ir paklusnumu. Tarnauki ne tik savo vyrui, bet ir jiems taip, kad jie labai tave pamiltų ir stengtųsi išpildyti visus tavo troškimus.”

meta kazka i lauza abu

Kol vykdavo visos šios ceremonijos, pasibaigdavo diena. Saulė pasislėpdavo už horizonto, o danguje užtekėdavo palaimingas mėnulis ir suspindėdavo ryškios žvaigždės. Ugnis vis taip pat džiaugsmingai spragsėdavo ugniakuro lauže. Tinkamu metu, rodydamas į poliarinę žvaigždę, niekada nekeičiančią savo vietos dangaus skliaute, jaunasis turėdavo ištarti:

mamavratetehrdayamdadhatu

mamacittamanucittamte ‘stu

mamavacekamanajusasvasri

visnuhtvaniyunaktumayam

„Tegul nuo šiol tavo širdis priklausys įžadams, kuriuos esu davęs, ir tikslams, kurių aš siekiu. Tegul tavo protas su savo troškimais seka manuoju protu. Tegul tavo kūnas ir siela klausosi manųjų žodžių. Tegul nuo šiol mus sujungs Višnu, palaikantis visą pasaulį.“

Jaunoji turėdavo į tai atliepti:

om druvam asi dhruvaham

pati kule sri visnu vaisnava sevasu bhüyasam

„Tegul aš visuomet gyvensiu savo vyro namuose, kaip Poliarinė žvaigždė dangaus skliaute, tegul aš visuomet tarnausiu šiuose namuose Višnu ir Jo atsidavusiems tarnams.“

tepa kakta

Poliarinė žvaigždė nuo tų laikų, kai vykdavo šios tradicinės jungtuvės, nepakeitė savo vietos dangaus skliaute. Tačiau ji retai beišvysta savo atspindį ištekančių mergelių širdyse. Galbūt todėl, kad šis paprotys pasimiršo, o jaunavedžiai daugiau nebežiūri į žvaigždėmis nusėtą dangų, Poliarinės žvaigždės nebelaikydami sau pavyzdžiu.

Besituokiantys jaunuoliai, norėdami tapti vyru ir žmona visų aplinkinių akyse, turėdavo pasakyti daug išmintingų žodžių bei duoti daug įžadų priešais aukojimo laužą. Tačiau net ir pasibaigus visoms ceremonijoms, šventiko įkurta aukojimo laužo ugnis turėdavo neužgęsti. Žaižaruojančius nuodėgulius iš laužo jaunavedžiai nešdavosi namo ir liepsna, liudijusi jų santuoką, niekada neužgęsdama toliau degdavo jų namų židinyje. Kiekvieną rytą ir vakarą, auštant ir leidžiantis saulei, vyras su žmona vėl susėsdavo priešais tą aukojimo ugnį ir atlikdavo nedidelius kasdienius aukojimus, agnihotrą, taip pašventindami savo namus ir visą šeimyninį gyvenimą. Sėdėdami priešais ugnies liepsnas, jie vėl ir vėl prisimindavo tą dieną, kuomet šventikas pakvietė šią aukojimo ugnį į jų namus, kur ji tapo jų sąjungos ir vienas kitam duoto pažado (paversti savo gyvenimus nesibaigiančiu aukojimu) liudininke. Kai jie tai prisimindavo, ugnis namų aukure imdavo degti skaisčiau.

Štai kaip gyveno žmonės tais laikais, kai negyva televizoriaus ekranų šviesa dar nebuvo pakeitusi gyvos jų namų židinio ugnies, kai ne lipni nafta, o lengvi ir net žiemą šilti karvės mėšlo paplotėliai būdavo pagrindinis kuras, kai žmonės dar mokėjo sušildyti vienas kitą savo širdžių šiluma.

Autorius – JŠ Bhakti Vigjana Gosvami Maharadžas. Iš rusų kalbos vertė Dhruvananda das. Nuotraukos iš Vaido Plytniko ir Godos Plytnikienės vestuvių, fotografavo Justas Samalius

 

Pasidalinkite su kitais!