Laimės parduotuvė

book-1836380_960_720

Mielieji mano, noriu jums visiems padovanoti šią pasaką! Ji atnešė man laimę ir aš labai noriu pasidalinti ja su visais! O jeigu jūs jau laimingi – tiesiog pasidžiaukite ir gaukite geros nuotaikos užtaisą!

Pirmadienis – sunki diena, ir ačiū Dievui, jis kažkada baigiasi. Aš vilkausi iš darbo ir mano viduje buvo panašiai, kaip danguje – niūru ir apsiniaukę. Dulksnojo įkyrus smulkus lietutis, užbaigiantis nedžiugią dieną. Kuomet aš nusukau į einančią link mano namų gatvę, paaiškėjo, jog praeiti neįmanoma – gatvė buvo užblokuota, ten visur tiesiog virė remonto darbai. Kelininkai rūpestingai aptvėrė spalvota juosta ir pakabino lentelę: „IŠĖJIMO NĖRA“. Nors, tiesą sakant, įėjimo taip pat nesimatė. Tai buvo žiauru: kairėje – aukšta mokyklos tvora, dešinėje – poliklinikos tvora. Liko tik pasirinkti – kairėn arba dešinėn. Aš mintyse nusikeikiau ir nuvingiavau aplink mokyklą.

                      Tokiu kreivu takeliu aš dar niekada nebuvau ėjusi, todėl niekada nemačiau šios parduotuvėlės. Ji buvo įsikūrusi paprasto gyvenamojo namo priekyje, o jos pavadinimas iš karto mane sužavėjo: ji vadinosi „Laimės Parduotuvė“.

                      „Įdomu, kas tokioje parduotuvėje parduodama?“ – susižavėjusi pagalvojau. Tuo metu lietutis ėmė taškytis dviguba jėga, todėl aš su palengvėjimu įlindau į parduotuvėlę. Durys už manęs švelniai užsidarė ir melodingas varpelio skambesys sužadino vibraciją kažkur labai giliai manyje. Tarsi kažkas ten nusijuokė. Apėmė džiaugsmingas susijaudinimas, tarsi tuoj turėjo nutikti kažkas labai malonaus.

                      Įeidama aš nesąmoningai sustojau. Tiesą sakant, aš pajaučiau nedidelį sumišimą. Parduotuvėlė buvo keistoka, ji labiau priminė apleistą sandėlį, pilną įvairių beverčių daiktų. Tarp stelažų ir prekystalių, čiupinėdami ir apžiūrinėdami įvairius daiktus, klaidžiojo pirkėjai. Išėjimo link skubėjo senutė, spindinti lyg šventinis žibintas. Išsitiesusi, ji nusišypsojo man ir pamerkė akį.

– Atleiskite, kas čia parduodama? – paklausiau.

– Kaip kas? – nustebo senutė. – Kas parašyta, tą ir parduoda. Laimę, vaikeli. Laimę!

– O… kokiu pavidalu?

– O kokiu pasirinksi, mieloji! Metrais, kilogramais, vienetais! – tikriausiai aš atrodžiau kvailai, nes senutė pradėjo juoktis. – Tu neabejok, mergaite, prekė kokybiška! Aš čia esu nuolatinė pirkėja. Tau patiks!

Suskambinusi varpelį senutė išskubėjo iš parduotuvės. O prie manęs jau skubėjo mėlyną uniformą su ženkleliu ant krūtinės vilkintis pardavėjas. Ant ženklelio buvo užrašas: „Michailas, Laimės Pardavėjas“.

– Prašau atleisti už nedidelę kliūtį, tiek pirkėjų, marios darbo! – atsiprašė laimės pardavėjas Michailas. – Jūs pas mus pirmą kartą, tiesa?

– O jūs atsimenate visus savo pirkėjus? – nustebau.

– Žinoma! Juk kartą nusprendęs būti laimingu, žmogus paprastai tampa nuolatiniu mūsų Pirkėju, – paaiškino jis.

– O kas jūsų prekėse tokio… ypatingai laimingo? – kažkiek abejodama paklausiau.

– Ak, aš jums visai užkalbėjau dantis! – susigriebė Michailas. – Leiskite pravesti jums nedidelę ekskursiją ir parodyti, ką turime.

Jis sugriebė mane už alkūnės ir nuvedė prie prekystalių.

– Atkreipkite dėmesį! Stebuklingi kaleidoskopai! Suteikia gyvenimui ryškumo! Nuolatinė įspūdžių kaita, spalvų ekstravagantiškumas, daugybė skirtingų kombinacijų!

– Bet juk tai tik žaislas! – užprotestavau aš.

– O jūs manote, kad gyvenimas – rimtas dalykas? – paklausė Michailas.

– Ir dar koks rimtas! – patvirtinau. – Jei tik suaugusiems galima būtų žaisti, kaip vaikams…

– Tai ir žaiskite! – pasiūlė Michailas. – Kas gi jums, suaugusiam žmogui, gali uždrausti?

– Na, turiu pareigų… darbas. Ir visa kita, – niūriai paprieštaravau.

– O jūs su juo žaiskite! Pirmiausiai, įsidėkite į krepšį kaleidoskopą. Kai bus nuobodu, liūdna ar būsite visiškai persidirbusi, skirkite jam minutę laiko. Pamatysite, kaip gyvenimas ims žaisti ryškiomis spalvomis.

– Aš pagalvosiu, – diplomatiškai atsakiau.

– Tuomet tęsiame! – pasiūlė Michailas. – Aš pademonstruosiu jums prietaisą muilo burbulams leisti. Pažiūrėkite! Pažiūrėkite! Kokie jie skirtingi! Kaip jie sprogsta!

– Na ir kas? – nesupratusi paklausiau.

– Kaip gi „na ir kas“? – džiaugsmingai sušuko Michailas. – Visos jūsų problemos sprogsta kaip muilo burbulai. Lengvai! Gražiai! Džiaugsmingai!

– Jei tik gyvenime jos taip lengvai sproginėtų, – atsidusau.

– Labai daug jūsų problemų pernelyg išpūstos. Visai kaip šie burbulai. Išmokite reaguoti į problemą kaip į muilo burbulą – pažiūrėkite į ją, pasigrožėkite jos spalviniais tonais, forma, dydžiu – ir leiskite jai sprogti! Štai taip! – ir jis išleido dar vieną seriją vaivorykštinių burbulų.

Ne, tas Michailas kalbėjo keistus dalykus. Bet kažkodėl man norėjosi juo tikėti! Buvo jame kažkas tokio… įtikinančio.

– Na gerai, tarkime tame kažkas yra, – sutikau aš. – Bet patikėti tuo, jog kaleidoskopas ir muilo burbulai – ir yra laimė, aš negaliu. Jūs man atleiskite.

– Tuomet eikime į audinių skyrių! Turime puikų audinių skyrių, – sušuko nė kiek nenusivylęs Laimės Pardavėjas. – Pirmyn pasitikti laimės!

Aš nuskubėjau paskui jį prie kito prekystalio. Ten iš tiesų buvo matyti neįsivaizduojama audinių įvairovė, pačių neįtikimiausių atspalvių. Prekystalio pardavėjas kaip tik aptarnavo vidutinio amžiaus damą.

– Ar turite kokio nors įvairiaspalvio ir linksmo audinio? – paklausė ji.

– Žinoma, madam! Štai, žvilgtelėkite! – džiugiai paskelbė pardavėjas, paskleisdamas prieš ją švelniai žalios spalvos audinį, ant kurio buvo pavaizduoti juokingi šokantys zuikučiai. – Išskirtinai linksmas! Imkime ir pasijuokime drauge!

Ir ėmė juoktis pirmas, o su juo – ir dama. Jie buvo apimti linksmo juoko, matyt patenkinti vienas kitu ir gyvenimu. Aš taip pat nejučiomis ėmiau šypsotis.

– Aš pasiųsiu sau linksmą prijuostę ir virtuvines pirštines! Kai gaminsiu pietus, juokeliai byrės į maistą ir visa mano šeima linksminsis! – nusprendė ji.

Nejučiomis ėmiau žavėtis jos veidu – jis buvo tarsi apšviestas iš vidaus, o akyse ir lūpų kampučiuose vis dar šoko juokeliai.

– Kartais pakanka apsupti save maloniais daiktais, kad gyvenimas taptų toks pat malonus, – paaiškino Michailas.

– Štai taip paprastai? – nepatikėjusi paklausiau. – Bet juk tai tokios smulkmenos?

– Na, tiesą sakant, gyvenimas ir susideda iš smulkmenų, – įtikimai pasakė Michailas. – Laimė statoma taip pat iš smulkmenų. Mes juk sakome: „Smulkmena, bet malonu!“ Dabar įsivaizduokite, kas bus, kuomet tokių malonių smulkmenų bus daug?

– Na taip, aš įsivaizduoju! – nusišypsojau. – Tai bus laimė!

– Jūs jau supratote mūsų prekių esmę! – atsakė susižavėjęs Laimės Pardavėjas Michailas. – Bet tai dar ne viskas! Eime, nagi! Aš noriu parodyti jums mūsų naujieną! Didelė Laimės Knyga! Ką tik gavome!

Knygų skyriuje visko buvo labai daug, bet Michailas neleido man viską atidžiai apžiūrėti. Jis iškart įbruko man į rankas simpatišką nedidelį tomą ryškiu viršeliu. Aš atverčiau jį ir labai nustebau – ten nieko nebuvo! Na, beveik nieko, tik puslapio viršuje buvo parašyta: „Šiandien buvo pati laimingiausia diena mano gyvenime!!!“, o apačioje – „O ryt bus dar geriau!“. Pats puslapis buvo švarus – tiesiog suliniuotas, kaip pirmaklasio sąsiuvinis. Aš verčiau puslapį po puslapio – visa knyga buvo tokia pati.

– Na kaip jums? – su pasididžiavimu paklausė Michailas.

– Bet čia nieko neparašyta! – pasipiktinau aš.

– Na žinoma! – patvirtino Michailas. – Tame ir esmė! Jūs rašysite ją pati.

– Kaip pati? – nusistebėjau. – Bet juk aš nemoku!

– Šiandien nemokate. Rytoj viskas gali pasikeisti, – paslaptingai pasakė Michailas. – Leisite man pravesti jums nedidelę paskaitą?

– Taip, žinoma, – buvau labai suintriguota.

– Kiekviena mūsų diena yra pripildyta įvairių nutikimų, ir vieni mums patinka, kiti – ne. Kaip ne keista, mes kažkodėl atsimename būtent „blogus“ nutikimus, o gerus pamirštame, kadangi juos priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Rezultate mūsų laimė lieka labai nustelbta. Jūs sutinkate su manimi?

– Taip, tai tiesa, – prisipažinau. – Kartais kokia nors smulkmena gali sugadinti visą dieną.

– Didelė Laimės Knyga siūlo eiti priešinga kryptimi – užrašinėti į ją tik laimingus nutikimus! Ne mažiau, kaip penkis per dieną! Daugiau – galima, mažiau – ne.

– Bet kaip gi aš per dieną surinksiu tiek laimingų nutikimų? – užprotestavau.

– Štai čia leiskite nesutikti, tai tikrai paprasta, tiesiog jūs dar nebandėte – paprieštaravo Laimės Pardavėjas. – Žinoma, pirmomis dienomis teks nukreipti savo mastymą ant kitos, naujos bangos. Bet jūs greit pajusite naują skonį, tai juk taip malonu! Jūs pabandykite, pabandykite tiesiog dabar! Koks laimingas įvykis jums nutiko šiandien?

– Aš nežinau, – nuliūdusi atsakiau. – Kažkokia sunki diena buvo.

– Jūs šiandien gavote traumų?

– Ne, ką jūs, – išsigandau.

– Na štai, jau laimė! Taip ir parašysim, – apsidžiaugė Michailas. – Jūs šiandien ką nors pametėte?

– Taip, pamečiau svarbų dokumentą, bet paskui radau jį tarp kitų popierių, – patvirtinau.

– O, bet tai juk taip pat laimė! Juk laimė? – tęsė apmokymą Michailas.

– Tiesa, – sutikau. – Laimė, kad jis atsirado.

– Na, dabar jūs pati, jums jau sekasi, – paskatino Michailas.

– Na… šiandien juokingą šuniuką mačiau. Toks gauruotas – gauruotas, ir dar aprengtas paltu. Kaip cirke. Ir jo šeimininkė tokia pati! Taip pat gauruota! Jie abu panašūs!

– Na štai! Puiku! Jums puikiai sekasi! – pagyrė Michailas.

– O dar šiandien pagaliau pabaigiau ataskaitą. Pavargau – bet pabaigiau! – pasigyriau.

– Tai – keturi, – suskaičiavo Michailas. – Liko penktas epizodas. Nagi?

– Tai kas gi buvo paskui? – ėmiau mastyti. – Paskui buvo lietus. Aš ėjau namo, o ten kelio remontas. Ir aš apėjau aplink… Taip! Tada aš užėjau į jūsų nuostabią parduotuvėlę! – sušukau aš. – Užrašykite!

– Noriai, – ėmė rašyti Laimės Pardavėjas. – Esu pamalonintas, jog nusprendėte tai įtraukti į savo laimingų nutikimų sąrašą. Taigi, penki epizodai užrašyti! Jūsų Didelė Laimės Knyga jau rašoma!

– Ir taip kiekvieną dieną? – paklausiau. – O kai baigsis puslapiai?

– Tuo metu jūsų intelektas jau bus įpratęs fiksuoti laimingus nutikimus automatiškai ir ne po penkis dienoje, o žymiai daugiau, – pažadėjo Michailas. – Ir jūsų gyvenimas bus tiesiog pripildytas laimės!

– Labai jums ačiū, – padėkojau. – Tikriausiai imsiu šią knygą.

– Priimkite ją kaip dovaną nuo mūsų parduotuvės, – elegantiškai nulenkė galvą Michailas. – Mes visad dovanojame kažką naujam pirkėjui.

– Kokia laimė! – apsidžiaugiau. – Ačiū jums!

– Na štai, jau šeštas punktas jūsų šiandieniniame laimės sąraše, – nusišypsojo Michailas.

– Taip, žinoma! – O dar aš įsigysiu prietaisą problemoms sprogdinti ir kaleidoskopą, darantį gyvenimą ryškesniu! Tai septintas ir aštuntas! – leptelėjau.

– Aš labai laimingas! Jums įpakuoti į firminį paketą?

– Taip, norėčiau, – paprašiau aš, vis dar besišypsodama.

Paketas taip pat buvo labai gražus – oranžinis su dideliais rutuliukais. Ant jo buvo parašyta: „Mes pasmerkti būti laimingais!“. Užrašas man patiko.

Michailas palydėjo mane iki išėjimo. Ant durų buvo didelė graži iškaba: „Išėjimas yra!“ Ir iškaba man taip pat patiko.

 – Mūsų parduotuvėje tokios iškabos ant visų durų, – pranešė Michailas. – Kad neužmirštumėte, jog išėjimas visada yra! Ačiū už pirkinius. Užeikite dar.

– Aš būtinai užeisiu, – pažadėjau. – Aš noriu pasirausti tarp kitų prekių.

– O, mes visada džiaugiamės nuolatiniu pirkėju! – susižavėjo Michailas.

– Pas jus tikriausiai ateina visas miestas? – pasidomėjau.

– Deja, ne! – sutrikęs pasakė Laimės Pardavėjas. – Kaip ne keista, visi kalba, kad nori būti laimingi, bet toli gražu ne kiekvienas stengiasi nors kažką dėl to padaryti. Tačiau mes tuo klausimu dirbame! Tobuliname asortimentą, pakuotes, reklamą. Todėl jūs visada rasite sau kažką naujo ir įdomaus. Iki pasimatymo! Ir laimės jums!

Melodingai suskambėjo varpelis ir aš išėjau į gatvę. Mano vidus dainavo. Aš ėjau namo ir mačiau, kaip žmonės užsižiūrėdavo į mane. Tikriausiai dėl mano oranžinio paketo. O gal dėl to, kad aš niekaip negalėjau nustoti šypsotis. O gal aš dabar spindėjau kaip ta senutė, sutikta prie įėjimo. Ir tai taip pat buvo laimė.

– Dešimt, – automatiškai pažymėjau. – Reikia nepamiršti tai užrašyti į mano Didelę Knygą.

Iš rusų kalbos vertė ir pagal elfikarussian.ru straipsnį parengė Nerijus Pupkus

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!