Laimės eksperimentas – 30 dienų meditacijos iššūkis (8 dalis)

relax-2511598_960_720

Šio ciklo straipsnius į redakcijos elektroninį paštą atsiuntė Balarama.lt skaitytoja, norėjusi išlikti nežinoma. Tačiau žmogaus, pradėjusio medituoti, ieškoti dvasinių dalykų, patirtys tokios universalios, kad, nors ir neįvardytos vardu, jos gali būti artimos kiekvienam iš mūsų. Dėkojame tekstų autorei už nuoširdumą ir su džiaugsmu kviečiame visus pasinerti į atradimus drauge.

Septintoji straipsnio dalis čia

Ketvirtoji savaitė

Eksperimentas, kuris veikia!

Paskutinė mano meditacijos iššūkio savaitė buvo lengva ir maloni. Tiesą pasakius, visas meditacijos mėnuo praėjo kur kas greičiau, nei planavau. Juk paprastai kiekvienas iššūkis reikalauja pastangų, kantrybės ir pasiryžimo nemesti pradėto darbo, tačiau šiuo atveju tai visiškai netiko. Priešingai, kaip sakė JM Sankarshan Das Adhikari, meditacija iš tiesų tapo vienu iš geriausių sprendimų, kurį buvau priėmusi.

Apskritai iš to, ką skaičiau, ką girdėjau, ką mačiau ir jutau, supratau, kad meditacija gali būti gana individuali, t. y. meilės kelias, vedantis tikėjimo, savęs pažinimo, vidinės švaros ir minčių kontrolės link, šis kelias gali skirtis. Viskas priklauso nuo to, kiek žinių turime, kiek patirties esame sukaupę, kaip seniai medituojame, koks yra mūsų ryšys su tikėjimu, taip pat – koks yra mūsų charakteris ar gyvenimo būdas.

Įprastinę mano meditaciją šiuo metu sudarė 3 dalys: viena jų – Harė Krišna mantros kartojimas, kurios metu koncentravausi į mantros garsus, stengiausi nuraminti mintis ir atrasti ryšį su Dievu. Antroji dalis – tai ramus sėdėjimas, kurio metu koncentruodavausi į kvėpavimą arba atsidariusi langą (man pasisekė, kad už lango galiu džiaugtis mišku) klausydavausi medžių ošimo ir paukščių balsų. Trečioji meditacijos dalis – tai meilės ir laimės linkėjimas kiekvienai gyvai būtybei. Esu visiškai tikra, kad laimė yra kiekvieno žmogaus siekiamybė, o būdami laimingi savo laime galime dalintis su kitais. Kas nenorėtų gyventi pasaulyje, kupiname meilės ir laimės?

Visos trys meditacijos dalys turėjo skirtingą poveikį mano mintims, jausmams ir nuotaikai. Mantros kartojimas man vis dar atrodo stebuklingas – jis verčia tave šokti, be to, kažkur pyktis ir nepasitenkinimas, su kuriuo anksčiau nubusdavau vos ne kasdien, tarsi išblėsta, nebematai prasmės eikvoti savo energijos blogai nuotaikai ir jausmams. Ramus sėdėjimas ramino mano vidinę skubą ir tapo teigiama „sustok akimirka žavinga“ interpretacija. Kitaip sakant, meditacijos metu jaučiausi tinkamoje vietoje tinkamu laiku, todėl nebuvo noro varginti proto visiškai neaktualiais planais: paprastai vos pradėjusi vieną užduotį aš jau galvoju apie tai, ką turiu daryti toliau, būdama namuose – apie tai, ką reikės daryti darbe, o būdama darbe – apie manęs laukiančius buities darbus ir t. t. Amžina skuba yra viena iš labiausiai varginančių ir mano nuotaiką kontroliuojančių būsenų. Trečioji dalis – laimės linkėjimas kitiems – sugrįždavo bumerangu, atnešdama geros energijos ir pozityvios nuotaikos.

Kas pasikeitė per meditacijos mėnesį?

Nors ir kaip banaliai tai skambėtų, per 30 meditacijos dienų iš tiesų tapau geresne savo pačios versija. Nežinau, kaip tai veikia, tačiau visi mano destruktyvūs jausmai – pyktis, pavydas, nusivylimas – tapo kur kas blankesni. Meluočiau, jei sakyčiau, kad jų nebeliko, tačiau jų ryškumas gerokai sumažėjo. Jaučiau visiškai aiškų norą būti geresne, drauge su tuo atėjo ir didesnis laimės pojūtis.

Tapo žymiai lengviau suvaldyti savo reakcijas į stresines situacijas. Būdama cholerike, greitai ir ugningai reaguodavau net ir į menkus įvykius, nesėkmes, skaudžius aplinkinių žodžius ar jų negatyvų elgesį. Meditacijos metu išmokau nusiraminti. Tai sunku paaiškinti, tačiau mano mintys šį pasaulį ėmė priimti tokį, koks jis yra. Nors puikiai žinojau teoriją, kad stresas ar neigiama reakcija niekada nepagerina situacijos, iki meditacijos iššūkio negalėjau to patirti praktikoje.

Kaip jau esu minėjusi, nuo vaikystės kenčiu migreninius galvos skausmus. Meditacija, kuri sumažino mano nerimą ir vidinę skubą, turėjo teigiamos įtakos mano savijautai. Skausmai tapo gerokai retesni ir silpnesni, todėl sumažėjo ir mano vartojamų vaistų kiekis.

Meditacija sustiprino tikėjimą. Nors augau nereligingoje šeimoje ir visuomet kalbėjau apie tai, kad materialus pasaulis yra svarbesnis už dvasines patirtis, širdyje jutau, kad tai nėra tiesa: laimė nėra grindžiama materialiu pasauliu, mes esame kažkas daugiau, nei tik kūnas, ir gyvenime egzistuoja jėgos, kurių nematome. Meditacija padėjo susigrąžinti paauglystėje prarastą ryšį su Dievu ir suprasti, kad griežtos dogmos ar skirtingi Dievo vardai tėra religiniai postulatai. Tikrasis tikėjimas prasideda širdyje, o judėjimas link Dievo – tai meile ir gerumu grįstas kelias.

Praplėčiau savo žinių akiratį. Kai pradėjau medituoti, ėmiau kelti daugybę klausimų, kurių vienas iškart vesdavo prie kito. Per šį mėnesį kur kas artimiau susipažinau tiek su Krišnos sąmonės judėjimu, tiek su Rytų filosofija, skirtingais meditacijos metodais, mokslininkų ir dvasinių mokytojų darbais.

Susipažinau su vaišnavų vienuoliu Sankirtan Das, kuris tapo mokytoju mano meditacijos eksperimente. Nors ir būdamas labai užimtas, jis visuomet maloniai su manim bendravo, atsakinėjo į mano klausimus ir padėdavo išsklaidyti abejones. Tai nepaprastai pozityvus ir išsilavinęs žmogus, kurio pavyzdys mokė ne tik medituoti, bet ir projektuoti savo gyvenimo prizmę.

Pradėjau gerokai sveikiau valgyti. Nors per šį mėnesį netapau vegetare, tačiau stipriai sumažinau suvartojamos mėsos kiekį. Ilgą laiką mėsą valgiau tris kartus per parą, tačiau visuomet jaučiau to absurdiškumą, gailestį gyvoms būtybėms ir norą keistis. Meditacija ir Krišnos sąmonės judėjimas tapo postūmiu pradėti tai daryti. Nors pirmieji bandymai gaminti patiekalus be mėsos atrodė šiek tiek gąsdinantys (iš tiesų nelabai mokėjau elgtis su daržovėmis, todėl teko „googlinti“, kaip, pavyzdžiui, išdarinėti cukiniją), tačiau labai gretai pavyko susirasti itin skanių, lengvai ir greitai paruošiamų receptų, kurie patiko ne tik man, bet ir mano vyrui.

Patarimai, kuriuos turėjau išgirsti gerokai anksčiau

Pabandyti medituoti. Nors prieš tai esu bandžiusi medituoti (jei kelių dienų pastangas sėdėti ant žemės galima vadinti „bandymu“), niekada į tai nežiūrėjau rimtai. Visų pirma, mane stabdė racionalus protas, kuris sakė, kad nieko tas sėdėjimas neduos ir kad geriau imtis „rimtų“ reikalų. Antra, aš nežinojau, kas yra meditacija, t. y. apsiribojau gana siauru mąstymu, kad turiu sėdėti lotoso poza ir galvoti, jog nieko negalvoju. Vis dėlto praėjus šiam mėnesiui esu tikra, kad mantros meditacija gali atnešti realių teigiamų pokyčių, ypač tuomet, jei mus vargina stresas, pyktis ar nerimas. Ji ne tik ramina protą, bet ir veikia mūsų jausmus, savijautą ir nuotaiką. Nors vis dar nežinau kaip, tačiau meditacija man suteikė pozityvios energijos, kurios trūkumą jaučiau ne vienerius metus.

Tikėjimas nėra sunkus ir varginantis. Gyvendama gana skeptiškoje aplinkoje, net ir jusdama vidinį norą ieškoti ryšio su Dievu, sąmoningai neigiau šią galimybę kaip neįmanomą. Juk tikėjimas reikalauja tiek daug darbo, tokio atsidavimo, o kokią naudą jis duoda? Juk suaugę ir rimti žmonės sako, kad Dievo nėra, kodėl jais netikėti? Ir kaip aš galiu tikėti, jei nedarau to, ko Dievas reikalauja? Meditacija man padėjo suprasti, kad tikėjimas – tai ne dogmatiškos taisyklės, kurių turime laikytis sukandę dantis. Tai nėra uždara celė, iš kurios negalime matyti pasaulio. Tai nėra atsisakymas to, kas mums teikia džiaugsmą. Tikėjimas, visų pirma, yra kelias Dievo link, kurio metu pažadini gerąsias savo savybes. Tai vidinės laimės ir ramybės derinys, kurio mes intuityviai ieškome nuo pat gimimo.

Medituoti nėra sunku. Aš iš tiesų galvojau, kad meditacija (o juolab – kasdienė) reikalauja daug pasiryžimo ir jėgų. Juk reikia anksčiau keltis, stengtis tinkamai sėdėti, žinoti, ką galvoti ar kaip negalvoti. Galiausiai, kasdienė disciplina man kėlė šiokį tokį stresą, nes juk niekas nemėgsta taisyklių, ar ne? Tačiau galiu drąsiai patvirtinti – medituoti nėra sunku. Vos per mėnesį meditacija visiškai natūraliai tapo mano kasdienio ryto dalimi, kurios noriai imasi tiek mano kūnas, tiek mintys. Kaip stiprios kavos puodelis, ji suteikia energijos ir geros nuotaikos visai dienai.

Mano 30 dienų iššūkis iš tiesų veikė – baigus rytinę meditaciją, dieną pradėdavau kur kas ramesnė ir malonesnė, su mažesniu pykčio, streso ir nerimo bagažu, taip pat su gerokai didesniu energijos kiekiu ir pozityviu noru atlikti kasdienius darbus. Tai – itin aiškiai matomi ir juntami pokyčiai, kurių nesinori paleisti. Praėjus trisdešimčiai dienų, esu visiškai tikra, kad rytinė mantros meditacija yra būtent tai, kaip norėčiau pradėti kiekvieną savo dieną.

Teksto autorė prašė išlikti nežinoma

Redagavo Lina Staponaitė

Pagrindinė nuotrauka iš Pixabay.com

Pasidalinkite su kitais!