Laimės eksperimentas – 30 dienų meditacijos iššūkis (7 dalis)

japa-1865283_960_720

Šio ciklo straipsnius į redakcijos elektroninį paštą atsiuntė Balarama.lt skaitytoja, norėjusi išlikti nežinoma. Tačiau žmogaus, pradėjusio medituoti, ieškoti dvasinių dalykų, patirtys tokios universalios, kad, nors ir neįvardytos vardu, jos gali būti artimos kiekvienam iš mūsų. Dėkojame tekstų autorei už nuoširdumą ir su džiaugsmu kviečiame visus pasinerti į atradimus drauge.

Šeštoji straipsnio dalis čia

Trečioji savaitė, 18–21 diena 

18 diena. Japa mala

Dar tuomet, kai tik pradėjau domėtis dvasinėmis paieškomis ir kai žiūrėjau vaišnavų vienuolio Sankirtan Das vaizdo medžiagą apie meditaciją, žinojau, kad Dievo vardų kartojimui naudojama japa mala – maldos karoliai. Nors pradžioje maniau, kad toks vėrinys man visiškai nereikalingas („kam man tie karoliai, juk ir taip galiu kontroliuoti savo mintis!“), laikui bėgant supratau, kad nusiraminti (tikrąja to žodžio prasme) yra gerokai sunkiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, be to, jutau, kad meditacija su japa būtų kur kas tikslingesnė ir tikresnė. Neretai prisimindavau ir viename dainininkės Ievos Zasimauskaitės-Kiltinavičienės interviu pasakytus žodžius, kad maldos karoliai – tarsi telefonas, skirtas skambinti Dievui, padedantis su meile keisti likimą. Kas gali to nenorėti..?

Apsispręsti padėjo aplinkybės. Iš tiesų visas mano meditacijos iššūkis buvo paremtas atsitiktinumų ir laimingų susitikimų dėka. Ir dabar, galvodama apie mantros karolius, parke pamačiau vaikiną, sėdintį ant suoliuko ir rankoje turintį maišelį, labai panašų į tą, kuriame laikomi japa mala vėriniai. Vaikinas į mane nekreipė jokio dėmesio ir buvo paskendęs savo mintyse. Niekada anksčiau nebuvau mačiusi medituojančio vaikino viešajame parke, todėl nusprendžiau, kad tai – puikus ženklas, įrodantis, jog verta ieškoti savojo vėrinio.

Surasti maldos karolius nebuvo lengva. Viską apsunkino ir tai, kad aš nežinojau, nei kaip, nei kur jų ieškoti. Dalis vėrinių, esančių internetinėse parduotuvėse, jau buvo išpirkti, kitų būtų reikėję ilgai laukti, o treti man neatrodė tinkami. Galiausiai radau vėrinį, kurį nusprendžiau pirkti. Kaip ir prieš tai matyti, jis man kėlė šiokių tokių abejonių, tačiau tuo metu tai buvo geriausias sprendimas, kurį turėjau.

19 diena. Naujas būdas medituoti

Kai tik nusipirkau karolius, jų nuotrauką nusiunčiau Sankirtan Das. Deja, paaiškėjo, kad kiek paskubėjau (kaip jau esu minėjusi, man tai būdinga) – tai buvo ne vaišnavų tradicijos japa mala (sužinojau, kad skirtingos tradicijos turi skirtingus karolius). Nors jaučiausi šiek tiek nusivylusi, vėrinys man vis tiek buvo artimas, todėl nusprendžiau bent jau kurį laiką pabandyti medituoti su juo. Įdėjau karoliukus į dailų medžiaginį maišelį su gėlyte ir nusprendžiau laikyti atviresnėje vietoje, užuot nugrūdusi juos giliai į stalčių. Visų pirma, patys karoliai (ir tikslas, kuriam juos pirkau) man atrodė verti pagarbos, antra, negalėjau ignoruoti ir praktinio patogumo – juk man jų reikės kiekvieną rytą, todėl jie turi būti lengvai ir greitai pasiekiami.

Pirmą kartą pradėjau meditaciją naudodama karolius. Su kiekvienu karoliuku pakartodavau Harė Krišna mantrą. Stengiausi laikytis Sankirtan Das pamokymų ir karoliukus laikyti nykščiu bei didžiuoju pirštu. Karoliukų nepatariama liesti rodomuoju pirštu, nes jis laikomas energetiškai nešvariu. Be to, Sankirtan Das sakė, kad nykštyje ir didžiajame piršte yra taškai, kurie ramina mūsų protą, todėl medituojant su karoliais lengviau susikoncentruoti į garso vibraciją. Meditacija, kai kartojau mantrą 108 kartus, užtruko apie 35 minutes, ir savo patirtimi galiu patvirtinti, kad naudojant maldos karolius susikoncentruoti yra kur kas lengviau. Jaučiausi labiau atsipalaidavusi ir laimingesnė, meditacija atrodė tikslingesnė, o aš jaučiau tą keistą, tik meditacijos eksperimento metu atsiradusį, derinį – malonią ramybę ir energijos pliūpsnį, kurie ėjo drauge koja kojon.

20–21 diena. Kodėl meditacija neatsibosta?

Meditavau jau dvidešimt dienų, ir natūraliai ėmė kirbėti klausimas – kodėl man tai vis dar neatsibodo? Esu iš tų žmonių, kurie viską greitai pradeda ir greitai meta, todėl nuolatos kažko mokaus, kažkuo domiuosi ar studijuoju, o tuomet lekiu prie kitų darbų ir užduočių. Meditacija man nekėlė jokio nuobodulio ir noro ją mesti. Priešingai, ėmiau jos laukti. Tas pusvalandis, kurį praleisdavau su savimi ir malda, mane nuramindavo ir suteikdavo energijos. Dienomis tapau mažiau suirzusi, todėl dirbti ir užsiimti buities darbais tapo kur kas paprasčiau. Kitaip sakant, meditacijos nenorėjau mesti, nes jaučiau, kad iš tiesų esu laimingesnė. Tai reiškia, kad mano eksperimentas veikia!

Pastebėjau ir tai, kad mano reakcija į stresines situacijas tapo kur kas ramesnė. Turbūt tai, kad jaučiau mažiau įtampos, pykčio ir nerimo, turėjo tiesioginės įtakos mano sveikatai. Nuo paauglystės kenčiu migreninius galvos skausmus, todėl esu priversta nuolatos gerti vaistus nuo skausmo. Ir nors man tai atrodė neįtikėtina, tačiau pastarosiomis dienomis galvą skaudėjo gerokai rečiau ir gerokai silpniau.

Kaip jau esu minėjusi, Harė Krišna mantrą kartodavau ne tik rytinės meditacijos metu, bet ir dienomis – niūniuodavau įvairias jos melodijas. Iš savo praktikos žinau, kad net pati geriausia daina atsibosta jau po kelių savaičių ir protas ieško kitos melodijos. Vis dėlto kartoti Harė Krišna man vis dar buvo malonu. Apie tai galvojau kelias dienas. Tada vėl visiškai atsitiktinai, dar kartą įsitikinus, kad viskas yra susiję, radau atsakymą, kodėl. Viso meditacijos eksperimento skaičiau Jo Dieviškosios Kilnybės A. C. Bhaktivedantos Svamio Prabhupados straipsnių rinkinį „Savęs pažinimo mokslas“, taigi, perskaičiusi vieną jo pastraipą, buvau priversta nusišypsoti: „Mūsų mokiniai gieda Harė Krišna mantrą ištisą parą ir nepavargsta. Jie ir toliau šoka ir dainuoja. Kiekvienas gali išbandyti; kadangi šis metodas ne materialus, giedoti „Harė Krišna“ niekada nenusibosta. Materialiame pasaulyje, pakartojus kurį nors mielą jums vardą tris, keturis ar dešimt kartų, jis ima įgristi. Tai faktas. Tačiau „Harė Krišna“ nėra materialus garsas, tad kartoti Harė Krišna mantrą niekada nepabosta. Kuo daugiau ji kartojama, tuo labiau nuo materialaus purvo apsivalo širdis ir tuo daugiau materialaus pasaulio problemų išsisprendžia.“ Matyt, viskas kur kas paprasčiau, nei maniau: transcendentinė mantros garsų vibracija kaskart laimi prieš mano protą ir nuolatinį jo bandymą ieškoti kažko naujo, o pati mantra, kartojama net ir daugybę kartų, lieka maloni, artima ir sava.

Teksto autorė prašė išlikti nežinoma

Redagavo Lina Staponaitė

Pagrindinė nuotrauka iš Pixabay.com

Pasidalinkite su kitais!