Laimės eksperimentas – 30 dienų meditacijos iššūkis (6 dalis)

woman-3604674_960_720

Šio ciklo straipsnius į redakcijos elektroninį paštą atsiuntė Balarama.lt skaitytoja, norėjusi išlikti nežinoma. Tačiau žmogaus, pradėjusio medituoti, ieškoti dvasinių dalykų, patirtys tokios universalios, kad, nors ir neįvardytos vardu, jos gali būti artimos kiekvienam iš mūsų. Dėkojame tekstų autorei už nuoširdumą ir su džiaugsmu kviečiame visus pasinerti į atradimus drauge.

Penktoji straipsnio dalis čia

Trečioji savaitė, 15–17 diena

15 diena. Mantros, šokiai ir šypsenos

Trečioji meditacijos savaitė prasidėjo gana lengvai. Tiek kūnas, tiek mintys priprato prie mantros garsų, todėl rytais kėliausi gerokai lengviau ir tai turėjo praktinės naudos visai dienai – į darbą ateidavau gerokai linksmesnė ir mažiau užsimiegojusi, o mano priklausomybė nuo rytinės kavos tapo kiek sukalbamesnė.

Domėjimasis Krišnos sąmonės judėjimu, meditacija ir mantromis iš esmės pakeitė mano laisvalaikį. Paprastai jis apsiribodavo „Facebook“, filmais ar „YouTube“ įrašais, ieškant jokios praktinės vertės neturinčios medžiagos. Meluočiau, jei sakyčiau, kad išmečiau internetą iš savo veiklos sąrašo, tačiau ėmiau gerokai mažiau domėtis socialiniais tinklais, nes mano mintys buvo nukreiptos į meditaciją ir dvasines paieškas.

Jau pirmosiomis meditacijos dienomis radau daugybę Harė Krišna mantros variacijų, tačiau drauge augo ir noras ieškoti kito skambesio mantrų. Ar žinote tą jausmą, kai išgirsti labai gražią dainą, kuri akimirksniu užvaldo tavo kūną ir sąmonę iki pirštų galiukų? Tokį poveikį man darė mantros. Viena po kitos jos tarsi persipindavo su manimi. Ir nors mantros vis dar buvo paslaptis mano protui, dvasioje jaučiau džiugius virpesius ir visą laiką norėjau šokti. Mantras ėmiau niūniuoti darbe ir vaikščiodama lauke. Nors maniau, kad gana preciziškai slepiu savo jausmus, kolegos ėmė klausinėti, kas su manim nutiko, nes atrodžiau gerokai linksmesnė. Truktelėdavau pečiais ir nusišypsodavau.

Paklausiau Sankirtan Das, ar galiu džiaugtis kitomis mantromis (juk negali žinoti, galbūt pažeidžiu kokius energetikos principus). Sankirtan Das patvirtinto, kad „yra labai daug maldų ir mantrų, kurios turi skirtingą poveikį. Turėk vieną mantrą, kurią kartosi pagrindinės meditacijos metu, o likusį laiką kartok ir dainuok įvairiausias mantras – kiek tik norėsi.“ Taip sėkmingai tęsiau rytus su Harė Krišna mantros meditacija, o vėliau mintyse vėl ir vėl sugrįždavau tiek prie Harė Krišna, tiek prie kitų mantrų, jų melodijų ir skambesių. Neturiu jokių abejonių dėl to, kad mantros turi nepaprastai stiprią energiją, kuri gali akimirksniu užvaldyti kūną, pakelti nuotaiką ir versti šypsotis.

16 diena. Aplinkinių dėmesys ir požiūris

Nors meditavau jau kelias savaites, apie tai žinojo tik vyras (kuris vis dar manė, kad miegojimas rytais yra kur kas racionalesnis sprendimas) ir geriausia draugė (kuri džiaugėsi, kad džiaugiuosi aš), daug ir garsiai apie tai kalbėti nenorėjau. Augau nereligingoje šeimoje, kurioje bet kokios kalbos apie Dievą buvo pašiepiamos, o dabartinė mano aplinka buvo apsupta itin materialistiškai mąstančių žmonių, todėl kalbėti apie meditaciją ar Harė Krišna mantrą buvo beprasmiška. Iš kitos pusės, kad ir kaip bandžiau pritapti prie aplinkos, kurioje gimiau, augau ir gyvenau, žinojau, kad mano vidiniam pasauliui tikėjimas yra reikalingas ir būtinas.

Aplinka turi stiprų formuojantį poveikį mūsų veiksmams ir mintims. Visi žinome, kas šalia mūsų esantiems žmonėms atrodo suprantama ir aišku, kas jiems kelia šypseną ir abejones. Žinojau, kad kalbėjimas apie Dievą mano aplinkoje nesulauks palaikymo. Dar gerokai anksčiau, kai bandžiau kalbėti apie tikėjimą vienu Dievu, jo meile ir gerumu, nuolatos sulaukdavau atsakymo, kad visa tai yra nesąmonė, o aš tiesiog pasiduodu mintims, kurios mane žaloja. Net ir dabar, kai pradėjau valgyti mažiau mėsos, kolegos ėmė kalbėti apie tai, kad aš pradėjau labai stipriai taupyti, todėl vietoje brangios mėsos renkuosi pigius ryžius (kokybiški ryžiai, teisybės dėlei, nėra jau tokie pigūs). Bandžiau apginti savo elgesį ir paaiškinti, kad mėsos nevalgau dėl empatijos gyvūnams ir noro keistis, tačiau jie nebuvo linkę tuo tikėti. Kitaip sakant, mano aplinkos žmonės visiškai lengvai supranta elgesio pasikeitimus dėl materialistinių paskatų, tačiau negali suprasti dvasinių paieškų.

Vis dėlto tikėjimas randa savo kelią – nepaisant aplinkinių, kuriuos myliu visa širdimi, neketinau nutraukti meditacijos ar dar kartą suabejoti tikėjimu, kaip tai padariau paauglystėje. Medituodama ir ieškodama ryšio su Dievu jaučiausi kur kas ramesnė, saugesnė ir tikresnė pačiu gyvenimu. Žinojau, kad šioje situacijoje mano dvasinės paieškos turės apsiriboti asmenine patirtimi, tačiau priėmiau tai kaip savąjį kelią – gal pirmiausia turiu rasti atsakymus savyje, suprasti savo santykį su Dievu ir tikėjimu, užuot laukusi aplinkinių palaikymo ar patarimų, kaip gyventi „apsimoka“?

17 diena. Neskubėti ir nusiraminti

Nors nuo pirmųjų meditacijos dienų mokiausi nusiraminti, kartais tai buvo itin sunku. Atėjus trečiosios savaitės viduriui, mane užklupo visa virtinė džiugių įvykių, kurie skatino judėti ir „tuojau pat“ imtis veiksmų; protas rėkė: dabar arba niekada!!! Iš prigimties esu gana choleriško charakterio – greitai einu, greitai kalbu ir, jei nusprendžiu kažką atlikti, turiu tai padaryti nieko nelaukdama (ir, deja, mažai apie tai galvodama). Dėl perdėtos skubos esu ne kartą (ir ne du) gana stipriai nudegusi. Posakis, raginantis devynis kartus pamatuoti, turėtų tapti mano asmenine mantra, tačiau realybė negailestinga – aš niekada nepasimokau. Be to, turbūt kiekvienas žino, kad emocinė skuba yra viena labiausiai varginančių būsenų.

Meditacija mokė mane kovoti su perdėtu skubėjimu. Šis rytas buvo vienas tų rytų, kai mano mintys lakstė nesustodamos. Nors bandžiau medituoti, galvojau apie vieną būsimą renginį, negalėjau išsėdėti vietoje ir vis rezgiau planus, ką turiu daryti toliau. Net kelis kartus greitakalbe bandžiau kartoti Harė Krišna mantrą, bandydama save įtikinti, kad greita meditacija yra tokia pati gera ir efektyvi (tik „paturbinta“), tačiau vidinė nuovoka mane stabdė, sakydama, kad nustočiau sau meluoti, nes taip tikrai nieko nebus. Žinojau, kad jei neužbaigsiu meditacijos, jausiuosi negerai (laikas, skirtas buvimui su savo mintimis, iš tiesų tampa puikiu atspirties tašku sėkmingai dienai), todėl ėmiau ramiau kvėpuoti ir mantros garsus tarti gerokai lėčiau… Jau po 15 minučių buvau nusiraminusi, nejaučiau nei pačios skubos, nei jos sukeliamo streso. Iki šiandien jokie kiti metodai (net raminančios močiučių arbatos) man nėra padėję taip greitai nusiraminti. Tai buvo nepaprastai svarbus asmeninis žingsnis mano laimės kelionėje.

Teksto autorė prašė išlikti nežinoma

Redagavo Lina Staponaitė

Pagrindinė nuotrauka iš Pixabay.com

Pasidalinkite su kitais!