Laimės eksperimentas – 30 dienų meditacijos iššūkis (5 dalis)

little-girl-3043751_960_720

Šio ciklo straipsnius į redakcijos elektroninį paštą atsiuntė Balarama.lt skaitytoja, norėjusi išlikti nežinoma. Tačiau žmogaus, pradėjusio medituoti, ieškoti dvasinių dalykų, patirtys tokios universalios, kad, nors ir neįvardytos vardu, jos gali būti artimos kiekvienam iš mūsų. Dėkojame tekstų autorei už nuoširdumą ir su džiaugsmu kviečiame visus pasinerti į atradimus drauge.

Ketvirtoji straipsnio dalis čia

Antroji savaitė, 11–14 dienos

Būdama visai maža, kiekvieną vakarą prašydavau Dievo, kad rūpintųsi manimi, mano šeima ir artimaisiais. Turėjau visą prašymo, maldos sistemą, kurią sąžiningai kartojau kasnakt. Augau nereligingoje šeimoje, todėl apie kasdienę maldą, kurią kartojau mažiausiai dešimt metų, neišdrįsau pasakyti net mamai. Žinojau, kad tėvai nesupras, tačiau visa širdimi jutau, kad Dievas mane girdi ir kad jusdamas mano meilę Jis mylės ir mano šeimą. Vėliau atėjo paauglystės metai, noras pritapti prie aplinkos ir visuomenės standartų, o drauge su tuo – ir didesnis atšiaurumas, piktumas, pasipriešinimas. Savo vakarinius pokalbius su Dievu pamiršau – atsisakiau jų sąmoningai, tikindama save, kad tai pernelyg kvaila. Nors kurį laiką jaučiau sąžinės graužatį, vėliau užsimiršau… beveik dvidešimčiai metų.

Meditacijos pabaigoje jutau norą padėkoti Dievui už visą meilę ir gėrį, kuriuo galime džiaugtis. Mano sąmonėje pati Harė Krišna mantra siejosi su tyrumu ir meile, todėl tokia meditacijos pabaiga atrodė visiškai natūrali ir suprantama. Antrosios meditacijos savaitės pabaigoje mane pasivijo prisiminimai iš vaikystės ir visiškai aiškus suvokimas, kad grįžau prie maldos, kurią kartojau vaikystėje. Šis suvokimas buvo toks netikėtas, kad turėjau ramiai pasėdėti keliolika minučių. Ar dabar aš mokausi to, ką vaikystėje supratau kaip savaime suprantamą dalyką? Kodėl tai, kas vaikystėje nekėlė jokių klausimų, tampa gerokai sunkiau suaugus? Meditacija sugrąžino mane į tą būseną, kurioje buvau visiškai savimi, ir žadino nuoširdų tikėjimą, kurį intuityviai nešiojausi širdyje nuo mažumės.

11 diena. Ar galime išlaisvinti viduje slypinčią laimę?

Rytinė meditacija tapo gana įprastu reiškiniu. Nesu tikra, ar noras ieškoti vidinės ramybės, ar kasdienės mintys apie Dievo meilę ragino ieškoti daugiau nuoširdumo ir pakantumo. Prisiminiau seniai girdėtą patarimą, kad puikus būdas keisti savo gyvenimą – pradėti rytais šypsotis. Nors visada maniau, kad rytas yra sunkiausia dienos dalis (paprastai tam, kad atsikelčiau, man prireikia mažiausiai dešimties žadintuvo signalų ir įkyraus šuns verkimo į ausį), meditacija išmokė kur kas greičiau išlipti iš lovos. Visų pirma, aš iš tiesų jutau nuoširdų norą medituoti, todėl mano protas neieškojo pasiteisinimų ilgesniam miegui. Antra, ėmiau stengtis daugiau šypsotis ir bent kelias sekundes pasidžiaugti nauja diena, užuot kaltinus ją, kad ji ir vėl per anksti atėjo.

Bandymas jausti vidinę ramybę ir noras dalintis geromis emocijomis tapo mano dienos palydovu. Jau ne vienerius metus šalia savo namų sutikdavau ant suoliuko sėdintį senuką. Daugybę kartų galvojau jį pakalbinti, tačiau trukdė vidiniai barjerai, klausiantys: „Ar taip elgtis mandagu? O ką reikės sakyti? O jeigu jis visai nenori kalbėtis? Ir kodėl apskritai turėčiau trukdyti vyresniems žmonėms?“

Neturiu kito paaiškinimo, tik meditaciją… Pirmą kartą išdrįsau prieiti prie senuko ir užkalbinti, paklausti, kaip sekasi diena, kaip jis jaučiasi ir: „Koks nuostabus oras, ar ne taip?“ Praleidome gal valandą kalbėdamiesi – pasirodo, jis iš tiesų yra labai įdomus ir linksmas pašnekovas. Atsisveikindamas senukas padėkojo, kad skyriau jam laiko, o aš nuoširdžiai tikėjausi, kad susitiksime kitą dieną. Bendravimo šiluma – ji iš tiesų stebuklinga! Mintyse jutau dėkingumą, kad kažkas viduje man leido išdrįsti.

12 diena. Mantra, kuri moko judėti Dievo link

Didžiausia prieštara, kurią jutau medituodama, tai kreipimasis į Krišną. Nors mano sąmonė gana aiškiai suvokė, kad, nepriklausomai nuo vardų skaičiaus, Dievas yra vienas, protas priekaištavo, kodėl medituodama kartoju Krišnos vardą, jei visuomenė mokė melstis Jėzui Kristui. Negalėjau to nepaklausti Sankirtan Das – vaišnavų vienuolio, kuris per šias savaites mano širdyje jau rado labai svarbią vietą: „Ar krikščionys gali kartoti Harė Krišna mantrą?“ Atsakydamas Sankirtan Das rėmėsi Vedomis, su kuriomis palengva stengiausi vis labiau susipažinti: „Vedos aiškina, kad yra tik viena religija – meilė Dievui. Kadangi Jėzus Kristus ne tik mokė to paties, bet ir rodė tyrą savo pavyzdį, jis yra pats didžiausias mokytojas. Krikščionių šventieji – tai Vedų mokymo tobulumą pasiekę asmenys, nes jų tikslas – gyventi Dievo džiaugsmui. Kristus yra Dievo sūnus, mūsų didysis brolis. Kas nutiks, jei malda kreipsimės į Dievą (Tėvą) ir užuot prašę materialių gerovių, prašysime meilės Jam, dvasinės švaros? Kristui visai nerūpės, kokia kalba arba maldos forma mes to prašome – Jis bus visiškai patenkintas! Nes jo tyra širdis žino, kad meilė Jo Tėvui yra vienintelis vaistas, sprendžiantis esmines gyvųjų būtybių problemas. Harė Krišna mantra – tai šiuo motyvu pagrįsta malda, kurios metu mes kreipiamės į egzistencijos kūrėją, į visų sielų sielą, krikščionybėje vadinamą Dievu Tėvu.

Daug kartų skaičiau Sankirtan Das žodžius, kad galėčiau juos suprasti ir atsakyti į savo baimes – juk nepaklusniuosius Dievas baudžia? Ėmiau suprasti, kad meditacija ir Harė Krišna mantra visų pirma moko tikėti, t. y. judėti Dievo link. Tai – visai kitas požiūris, nei buvau įpratus vadovautis savo gyvenime. Ilgą laiką aš tiesiog bijojau, bandžiau prisitaikyti prie taisyklių, atsiremdavau į baimes ir niekuomet nejutau nuoširdaus ryšio nei su savimi, nei su tikėjimu. Griežtos ribos, skiriančios vieną tikintįjį nuo kito, vieną religiją nuo kitos… Negi tai iš tiesų gali būti svarbu, jei mes visi judame ten pat – Dievo link?

13 ir 14 diena. Įsileisti šviesą

Antrosios savaitės pabaigoje mantra atrodė tapusi jau tokiu kasdieniu reiškiniu, kad pagaudavau save ją kartodama ir dienos metu, ir vakarais. Žinojau, kad Sankirtan Das ir kiti krišnaitai meditacijai skiria mažiausiai kelias valandas per dieną. Nors man buvo sunku tai suvokti, po truputį ėmiau įsisavinti, kad meditacija gali teikti kur kas daugiau laimės, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Kaip teigė Sankirtan Das, mantros kartojimas – tai būdas šnekėtis su Dievu. Nors „mantrą galime kartoti bet kada, lengviausiai seksis, jei darysime tai anksti ryte, nes protas tuo metu yra skaidriausias“. Sankirtan Das pasakojo, kad yra žmonių, kurie keliasi net 2 valandą ryto, kad galėtų giliai pasinerti į santykį su Dievu, tuo pačiu primindamas, kad pradedančiajam nereikėtų iš savęs reikalauti per daug, kad, visų pirma, reikia savarankiškai ar su labiau patyrusio asmens pagalba atrasti savo galimybes.

Nors mano meditacijos iššūkis, lydimas nuolatinių klausimų, abejonių ir atradimų, dar neišmokė manęs visiškai nuraminti proto, meditacija iš tiesų keitė mano požiūrį į gyvenimą. Praėjus vos kelioms savaitėms, jaučiausi pakantesnė ir ramesnė, ėmiau jausti didesnę meilę aplinkai ir ėmiau kelti tokius klausimus, apie kuriuos anksčiau nebūčiau net pagalvojus, pvz., kodėl susierzinu dėl įvykių, kurių negaliu pakeisti? Kodėl pykstu ant žmonių, jei po to dėl to blogai jaučiuosi? Kodėl nepabandžius priimti gyvenimo tokio, koks jis yra? Kodėl tiek daug energijos eikvoju materialiems dalykams? Kitaip sakant – kodėl tiek metų sąmoningai renkuosi sprendimus, kurie kenkia man pačiai, atitolina mane nuo tikėjimo ir daro mane nelaimingą?

Teksto autorė prašė išlikti nežinoma

Redagavo Lina Staponaitė

Pagrindinė nuotrauka iš Pixabay.com

Pasidalinkite su kitais!