Laimės eksperimentas – 30 dienų meditacijos iššūkis (4 dalis)

girl-1246238_960_720

Šio ciklo straipsnius į redakcijos elektroninį paštą atsiuntė Balarama.lt skaitytoja, norėjusi išlikti nežinoma. Tačiau žmogaus, pradėjusio medituoti, ieškoti dvasinių dalykų, patirtys tokios universalios, kad, nors ir neįvardytos vardu, jos gali būti artimos kiekvienam iš mūsų. Dėkojame tekstų autorei už nuoširdumą ir su džiaugsmu kviečiame visus pasinerti į atradimus drauge.

Trečioji šio straipsnio dalis čia

Antroji savaitė, 8–10 dienos

Ilgą laiką meditaciją visų pirma siejau su fizine jos atlikimo technika (visi žino, kad reikia ne tik sukryžiuoti kojas, bet dar ir tinkamai susukti iš pirštų „rutuliukus“). Tiesą pasakius, sėdėti kaip guru man atrodė esminis meditacijos tikslas. Be to, kiekviena griežtai auklėta mergaitė žino: „Sėdėk tiesiai, iškelk galvą, atrodyk maloni ir suprantanti, kas šiuo metu vyksta (kitaip sakant – sukurk tinkamą įvaizdį) ir pelnysi aplinkinių palankumą“… iš tiesų tai veikia tik mokykloje, pas gydytoją ir darbo pokalbyje. Štai kodėl ilgą laiką buvau įsitikinusi, kad tinkama sėdėjimo poza gali pelnyti net ir Dievo palankumą, visai nesukdama galvos dėl to, kuo meditacijos metu turėtų užsiimti protas ir širdis.

8 diena. Apie sėdėjimo pozą

Jei kalbėtume tik apie sėdėjimo pozą, pirmosios meditacijos dienos man buvo visiškai nesėkmingos. Nors gana greitai nuleidau rankas ir vietoj įmantraus lotoso pasirinkau standartinį klūpėjimą sėdomis, noras „elgtis tinkamai“ niekaip nepaleido mano minčių. Gerą pusdienį praleidau internete, žiūrėdama „YouTube“ vaizdo įrašus, kuriuose buvo mokoma tinkamo sėdėjimo paslapčių. Nors puikiai supratau, kad patyrusių meistrų poza mano kūnui kol kas nėra įveikiama, radau praktiškų patarimų apie kasdienes treniruotes ir kojų tempimo pratimus, padedančius išlavinti kūną. Tai visiškai nesudėtingi ir daug laiko nereikalaujantys pratimai, todėl nusprendžiau pradėti daryti mankšteles rytais ir vakarais. Šis planas kėlė malonią šypseną – niekada anksčiau nebūčiau pagalvojusi, kad meditacija gali tapti kasdienės mankštos priežastimi.

Pirmąją savaitę bandžiau įvairias meditacijos pozas – medituoti klūpėdama, atsisėdusi ant sofos, sėdėdama ant sportinio kilimėlio, stovėdama ir net gulėdama. Ir sėdėjimas ant sofos, ir gulėjimas atrodė nepagarbiai. Bėgant savaitei vis nuoširdžiau ėmiau ieškoti ryšio su savimi ir Dievu, todėl įprastas sėdėjimas atrodė pernelyg buitiškas ir visiškai šiam tikslui netinkamas. Tiesus sėdėjimas ant kilimėlio ar bandymas išstovėti visą meditacijos laiką atrodė patogus tik pirmosiomis minutėmis, tačiau po kurio laiko pradėdavo skaudėti kojas ir nugarą. Klūpėti buvo gan patogu, tačiau mintyse tai nesisiejo su meditacija. Supratau, kad sėdėjimo poza iš tiesų yra svarbi, tačiau ne dėl paviršutinio įvaizdžio, o dėl vidinės pusiausvyros ir nusiteikimo. Apie tai paklausiau Sankirtan Das ir jis atsakė, kad „svarbu sėdėti patogiai, bet ne susmukti ir ne išsidrėbti, nes tada ims miegas. Pozą reikia rinktis tokią, kuri yra patogi tau. Gali ir vaikščioti, jei niekas neblaško. Svarbiausia – daryti tai, kas padeda susikoncentruoti.“

Antros savaitės pradžioje supratau, kad patogiausias sėdėjimo būdas mano kūnui – sėdėti ant sportinio kilimėlio tiesia nugara, po savimi sukryžiavus kojas, bet nereikalauti iš kojų per daug. Mano lotoso poza tebuvo paprastas kojų sukryžiavimas ant žemės, su gerokai per aukštai pakeltais keliais, tačiau jaučiausi patogiai ir laisvai, o mintys kur kas greičiau sugrįždavo prie mantros garsų.

9 diena. Apie meditacijos trukmę ir gamtos rūpestingumą

Devintoji meditacijos diena buvo pilna rūpesčių. Neturėjau laiko net rytiniam dušui, todėl ir pati meditacija išgaravo iš galvos. Tik gerokai įpusėjus dienai greitomis išvedžiau šuniuką pasivaikščioti. Eidama paupiu, kurio takus mindžioju ne vienerius metus, nauju žvilgsniu pažvelgiau į visą mane supančią aplinką. Nors kaitra buvo itin didelė ir paprastai tada, kai lauke tvyro aukšta temperatūra, jaučiu susierzinimą, stebėdama gamtą pasijutau visiškai rami. Žiūrėjau į ramų vandenį, girdėjau paukščių balsus ir galvojau apie tai, kaip būtų jauku atsisėsti, nusiraminti… MEDITACIJA! Keistas visą kūną apimantis suvokimas – gamta man primena tai, ką pamiršau. Žinojau, kad neturiu laiko grįžti namo ir negalėjau skirti meditacijai net pusvalandžio, tačiau nusprendžiau eidama paupiu kartoti Harė Krišna mantrą. Mintys lakstė kur kas greičiau nei įprastai, todėl ėmiau ieškoti būdų, kaip jas nugalėti. Pradėjau dainuoti internete girdėtas mantros melodijas. Pasirodo, mano mintims muzika patinka kur kas labiau nei maniau. Jos žymiai lengviau sugrįžo prie mantros garsų, o aš jaučiausi gerokai energingesnė, nors visą dieną laksčiau be pertraukos.

Namuose jutau savotišką sąžinės graužatį, kad meditacija nebuvo tokia, kokia turi būti, kad ji užtruko gerokai trumpiau negu trunka paprastai (mano protas nuolatos viską sustato į griežtus rėmus). Nusiraminimą radau Sankirtan Das žodžiuose, kad medituojant nereikia iš savęs reikalauti daugiau, nei gali, ar eiti greičiau, nei pavyksta. „Nors dvasinės praktikos tikslas – išmokti nuolatos būti meditacijos būsenoje visomis gyvenimo aplinkybėmis, tačiau praktikos pradžioje net ir tikslingai bandydami medituoti, nemokame šios būsenos pasiekti. Taip yra dėl to, kad dvasinis gyvenimas yra visiškai nauja patirtis, kurią turime įsisavinti ir išlavinti.“ Ar blogai, jei skiri meditacijai per mažai laiko? Kokia yra meditacijos trukmė? „Kiek sugebėsime pradžioje tam skirti laiko, tiek ir gerai. Tai labai individualu. Kur kas svarbiau pastovumas, o ne vienkartiniai žaidimai.

10 diena. Apie meditacijai sunkiai pasiduodančias mintis

Rūpesčių pilna vakarykštė diena turėjo stiprią įtaką kitos dienos rytui. Nors meditacijai galėjau skirti daugiau nei ramų pusvalandį, mano mintys lakstė po visus namus (ir gerokai už jų ribų). Bandžiau kartoti mantrą, klausytis garso įrašų ir dainuoti pati, tačiau susikaupti buvo gerokai sunkiau, nei norėjau. Man reikėjo pagalbos, todėl dar ir dar kartą skaičiau Sankirtan Das žodžius: „Yra posakis, kad nugalėti pasaulį lengviau nei savo protą. Protas lyg nenustygstantis vaikas šokinėja nuo vieno materialaus objekto prie kito. Su savimi jis nusineša ir mūsų sąmonę. Meditacijos tikslas – nukreipti sąmonę į dvasinę energiją (šiuo atveju – į dvasinę mantrą). Kai mūsų sąmonė nukreipta į dvasinę energiją, ši energija pradeda sklisti į širdį, ją valo ir užpildo. Taip, kaip saulė tirpdo ledą, taip dieviška energija lydo mūsų nešvarą. Bet protas, niekadėjas, sugeba kas keturias sekundes mūsų sąmonę nunešti prie materialių minčių, taip meditacija nutrūksta. Tai reiškia, kad mantros kartojimo praktika yra titaniškos pastangos vėl ir vėl (praktiškai 10–15 kartų per minutę) grąžinti sąmonę prie mantros vibracijos.“

Nors mano mintys nebuvo linkusios lengvai pasiduoti, jausmas, kad vis dėlto galiu jas suvaldyti, vedė pirmyn. Supratau, kad vienintelis būdas nustoti galvoti apie buitinius rūpesčius – nusiraminti. Iš tiesų nusiraminti. Stengiausi giliai ir ramiai kvėpuoti, koncentruotis į kvėpavimą ir negalvoti apie išorinius dirgiklius. Tiesiog stebėti kvėpavimą. Ramiai… Įkvėpti ir iškvėpti. Po truputį mano mintys sugrįžo ir mantra tapo jų traukos objektu. Nors meditacija užtruko gerokai ilgiau nei įprastai, jaučiausi kur kas laisviau, nei kada anksčiau. Jaučiau, kad galiu rasti bendrą kalbą su savo mintimis.

Teksto autorė prašė išlikti nežinoma

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!