Laimės eksperimentas – 30 dienų meditacijos iššūkis (2 dalis)

encounter-3335588_960_720

Šio ciklo straipsnius į redakcijos elektroninį paštą atsiuntė Balarama.lt skaitytoja, norėjusi išlikti anonimė. Tačiau žmogaus, pradėjusio medituoti, ieškoti dvasinių dalykų, patirtys tokios universalios, kad, nors ir neįvardytos vardu, jos gali būti artimos kiekvienam iš mūsų. Dėkojame tekstų autorei už nuoširdumą ir su džiaugsmu kviečiame visus pasinerti į atradimus drauge.

Pirma straipsnio dalis čia

Pirmoji savaitė, 1–3 dienos

Jei nusprendi medituoti, bet neturi jokių žinių, kaip iš tiesų tai daryti, supranti, kad tau reikės pagalbos. Lengviausias darbas XXI amžiuje – įsijungti kompiuterį ir atsidaryti interneto naršyklę. Taigi ir aš nusprendusi medituoti perskaičiau ne vieną tekstą ir peržiūrėjau ne vieną vaizdo įrašą, tačiau apsistojau ties jau matytu Sankirtan Das, vaišnavų vienuolio, pamokų ciklu „Mantra meditacija“. Jo vaizdo įrašuose radau pirmuosius atsakymus: kaip medituoti ir kokius mantros žodžius kartoti. Tuo metu man to visiškai užteko.

Pirmoji diena. Pirmieji bandymai ir visatos siunčiami ženklai

Ryte atsikėliau 15 minučių anksčiau. Visų pirma, pabandžiau atsisėsti gražia lotoso poza, tačiau jau po pirmųjų bandymų pajutau kojų tempimą ir skausmą. Mintyse paburbėjau, kodėl mano kūnas toks sustabarėjęs, juk internete mačiau, kaip šia poza sėdi pensijinio amžiaus moteris, iš pažiūros nejaučianti dėl to nė menkiausio diskomforto jausmo. Po kelių minučių kankinimosi ir bandymo surasti tinkamą pozą, galiausiai nuleidau rankas ir tiesiog atsisėdau ant kelių.

Iškart nusprendžiau pereiti prie mantros kartojimo, manydama, kad tai pagrindinis meditacijos tikslas. Po kelių bandymų kartoti „Harė Krišna“ supratau, kad nežinau, kaip tarti žodžius „HarE“ ar „HarĖ“? „RAma“ ar „RamA“? Nors mantra nėra sudėtinga, labai greitai pamečiau žodžių seką. Siekdama tikslumo nusprendžiau, kad reikia tiksliai žinoti, kiek kartų pakartoju mantrą, todėl ėmiau lenkti pirštus ir skaičiuoti. Greitai supratau, kad pernelyg atidžiai skaičiuoju ir savo dėmesį koncentruoju ne ten, kur reikia. O kur reikia? Kitos kelios minutės praėjo bandant „Google“ paieškoje išsiaiškinti, kaip tiksliai tarti garsus, kiek kartų kartoti mantrą. Naršydama „YouTube“ kanale supratau, kad Harė Krišna mantra yra neįtikėtinai populiari – žmonės ją dainuoja įvairiu tempu ir skirtingomis natomis. Ir ji visuomet skamba taip gražiai. Ėmiau saugoti melodijas. Likusias kelias minutes tiesiog klausiausi kitų, dainavau su jais ir jaučiau, kad tai yra pirmoji tikra meditacijos diena.

Kad ir kaip tai atrodė neįtikinama, tačiau iš tiesų visą dieną jaučiausi puikiai, ramiai ir užtikrintai. Baigiantis darbo dienai mano direktorius pasikvietė mane pokalbiui ir pasiūlė itin geras karjeros galimybes. Nors racionalusis protas kalbėjo apie tai, kad šie įvykiai tėra sutapimas, kad galimybė užimti aukštesnes pareigas nėra susijusi su meditacija (natūraliai ėmė kilti klausimas: „o koks meditacijos tikslas?“), vis tik priėmiau tai kaip visatos siunčiamą ženklą, kad viskas gerai, einu teisinga kryptimi.

Antroji diena. Kas yra Harė Krišna?

Atsikėliau anksčiau, kad turėčiau laiko meditacijai. Nevarginau savo kojų ir iškart atsisėdau ant kelių. Visų pirma bandžiau ramiai kvėpuoti ir pasimėgauti tyla. Mano šuo, suprasdamas tai kaip ženklą žaidimams, ėmė nešti savo žaislus ir pypsėti man į ausį. Bandžiau nekreipti dėmesio. Ramiai. Iškvėpti. Pyp pyp… Įkvėpti. Pyp pyp… Iškvėpti. Pyp pyp… Kitas 5 minutes bandžiau įtikinti šunį, kad mano sėdėjimas ant žemės nėra bandymas žaisti ir, nepriklausomai nuo pypsinčio žaislo formos, aš turiu rimtesnių planų. Antrąją dieną supratau: jei noriu nepavėluoti į darbą, pažaisti su šunimi ir skirti laiko meditacijai, teks keltis gerokai anksčiau nei 15 minučių.

Pakartojusi Harė Krišna mantrą ir paklausiusi kelių dainų (jos tikrai skamba nuostabiai net ir be muzikos instrumentų), ėmiau galvoti, kodėl kartoju tai, ko reikšmės iš tiesų nelabai ir žinau? Didžiąją dienos dalį praleidau ieškodama informacijos apie Krišnos sąmonės judėjimą, ėmiau skaityti Jo Dieviškosios Malonės A. C. Bhaktivedantos Svamio Prabhupados straipsnių rinkinį „Savęs pažinimo mokslas“. Seniai nebuvau jautusi tokio natūralaus susidomėjimo, atrodė, kad pamiršau ir valgyti, ir miegoti. Esu ne kartą susidūrusi su vienos ar kitos religijos šventraščiais ir jų mokytojų raštais, tačiau pirmą kartą skaičiau apie judėjimą, kuris, atrodo, taip lengvai derina logikos principus, suprantamai kalbėdamas apie pasaulį, kurio negalime matyti. Nors tam tikros vietos man kėlė gana daug klausimų, galvoje skambanti Harė Krišna mantra ėmė sietis su kur kas aiškesniu suvokimu, kad iš tiesų yra kažkas daugiau, nei mato akys ar gali paliesti rankos.

Trečioji diena. Kiek vardų turi Dievas?

Noras domėtis Krišnos sąmonės judėjimu tapo dar stipresnis. Ryte kartojama mantra buvo jau šiek tiek aiškesnė. Nors protas vis dar atmetė tikėjimą, širdimi jutau, kad tai nėra tik garsų kartojimas, kad tai – kur kas gilesnis kreipimasis į Dievą. Šmėkštelėjo mintis, kad esu krikščionė, tačiau medituodama kreipiuosi į Krišną – ar tai nėra melavimas abiems Dievams? Ir kaip suprasti „abu Dievus“? Ar šalia Jėzaus yra Krišna? Kažkur vaikšto Buda ir Alachas? Ar jie tarpusavyje bendrauja? Ar vienas Dievas pyksta ant kito Dievo? Ar vienas Dievas myli vienus žmones, o kitas – kitus? Ar jie renkasi pagal odos spalvą? Pagal maldos žodžius? Kokią kalbą jie supranta? Turbūt… visas? Visi Dievai supranta visas kalbas?

Visos šios mintys atrodė tokios absurdiškos, visiškai nepanašios į tiesą. Pradėjau suprasti, apie ką kalbėjo A. C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada: „Dievas neturi konkretaus vardo. Sakydami, kad Dievas neturi vardo, turime galvoje tai, kad niekas nežino, kiek Jo vardų. Kadangi Dievas beribis, tai ir Jo vardų yra be galo daug <…>. Dievas turi daug atsidavusių pasekėjų, ir su kiekvienu jų Dievo santykiai vis kitokie. Atsižvelgiant į tuos santykius, Jam ir suteikiami vardai.“ Supratau, kad jausmas, palengva bundantis manyje, nebuvo susietas su konkrečiu vardu ar konkrečia religija, tai tiesiog buvo tikėjimas… Dar gana silpnas tikėjimas Dievu, į kurį aš iš tiesų ir bandau kreiptis.

Pažintis su Sankirtan Das

Darbo pertraukėlių metu bandžiau kuo daugiau sužinoti apie mantros meditaciją. Vėl ir vėl grįždavau prie vaišnavų vienuolio Sankirtan Das paskaitų ciklo ir, nors paprastai taip nedarau, jutau, kad turiu parašyti jam laišką ir padėkoti už nuoširdumą, kuriuo jis dalinasi, už tai, kad padeda tokiems žmonėms, kaip aš, plėsti savo akiratį. Sankirtan Das atrašė man tą pačią dieną, visiškai paprastai ir aiškiai sudėliodamas visas tas mintis, kurios be perstojo zujo mano galvoje: „Žinoma, kad kyla abejonių, tai juk toks natūralus procesas. Nebūna taip, kad vieną dieną staiga iš niekur nieko pradedi kažką praktikuoti ir viskas staiga tampa aišku. Dievas veda mus link savęs mažais žingsneliais. Po truputį pradedame tikėti, kad yra kažkas aukščiau, palengva atsiranda aukštesnių dalykų troškimas ir pamažu pradedi jų ieškoti.“

Nors apie mantros kartojimą skaičiau gana daug, vis dar negalėjau suprasti, kodėl kartojami Dievo vardai. Sankirtan Das akimirksniu viską sudėliojo į vietas: „Pagrindinis meditacijos tikslas – atkurti ryšį su Dievu. Mantros garsas yra pats Dievas. Dievas apsireiškia per šį garsą, o Dievas yra kaip saulė – jis nušviečia mūsų širdį ir ją valo.“ Nors vis dar abejojau savo žiniomis, jėgomis ir tikėjimu, tai padėjo man sustiprinti ryžtą – jaučiau, kad Sankirtan Das yra visiškai teisus.

Teksto autorė prašė išlikti nežinoma

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!