Trys laimės lygiai

woman-591576_640

Visi lyg susitarę ieško laimės. Ši siekiamybė įgimta visiems, nes laimė – tai viena iš trijų sielos savybių (amžinybė, žinojimas, palaima). Todėl ją galima vadinti gyvenimo tikslu. Tačiau kol siela atsieta nuo Dievo, kiekvienas įsivaizduoja laimę savaip. Todėl ir gyvenimo būdas visų skirtingas. Paanalizuokime gyvenimo būdo ir tikslo ryšį, pažvelkime, kokius pagrindinius tikslus (pagal laimės vizijas) sau kelia žmonės.

Gyvenimo įvairiapusiškumas, žinoma, neleis mums apžvelgti visų variantų. Vis dėlto galima pastebėti, kad daugumos žmonių tikslai gali būti suklasifikuoti į kelias pagrindines grupes. Ši klasifikacija raiškiai nušviečiama Vedose, kur teigiama, kad visą materiją veikia trys gunos, energijos: dorybės, aistros ir neišmanymo. Jos (skirtingai stipriai) veikia ir kiekvieną gyvąją būtybę. Plačiau apie šių trijų energijų poveikį galima perskaityti „Bhagavad-gitoje“.

Pradėsime nuo žemiausios energijos (gunos) – neišmanymo. Neišmanyme žmogus nežino savo prigimties, nekelia sau jokių vertingų tikslų, todėl, galima sakyti, gyvena beprasmišką, dažnai palaidą, gyvenimą. Neišmanymo valdomas žmogus neturi jokio idealo, kuris padėtų jam sutelkti savo jėgas. Todėl tokie žmonės ir išoriškai gyvena nepalankiai, ir viduje dažnai būna „tušti“. Jei gyvenimas nesutelktas į tobulėjimą, vadinasi, jis veda į degradaciją. Tokie žmonės – net patys to nenutuokdami – stoja į savęs naikinimo kelią. „Bhagavad-gitoje“ (18.39) sakoma: „Laimė, kuri akla dvasinei savivokai, kuri nuo pradžios iki pabaigos yra apgaulė, kuri kyla iš mieguistumo, tingumo ir iliuzijos, yra neišmanymo prigimties.“

Tai reiškia, kad žmogus tiesiog veltui leidžia savo gyvenimą, net nesuprasdamas, kodėl gyvena. Jo nedomina nei kūrimas (aistra), nei dvasinis nušvitimas (dorybė). Toks asmuo pavydi aktyviems ir sėkmės lydimiems žmonėms, todėl nuolat juos kritikuoja. Tuos, kurie eina nušvitimo keliu, toks neišmanėlis laiko pamišėliais. Liūdna, bet būtent šis visuomenės sluoksnis pasižymi didžiausiu nusikalstamumu. Neišmanymo apimti žmonės bando semtis laimės svaigalų pagalba. O dėl to, kad pačių gyvenimas neįdomus, jie mėgsta „gyventi kitų gyvenimus“ – dažniausiai įžymių žmonių. Spalvotas gyvenimas televizijos ekrane – tai lengvas būdas pabėgti nuo savo pilkos ir beprasmiškos realybės. Depresijos, skandalai, savo sveikatos trikdymas, santykių gadinimas – tai nuolatiniai žmonių, bandančių rasti laimę neišmanyme, palydovai. Kitaip tariant, jie tiesiog bando pabėgti nuo realybės, nes neranda savo vietos šiame pasaulyje. Šis pabėgimas ir yra jų iliuzija.

Dabar panagrinėsime laimę aistros gunoje. „Bhagavad-gitoje“ (18.38) ji apibrėžiama taip: „Laimė, kuri patiriama juslėms susilietus su juslių objektais ir kuri pradžioje yra tarsi nektaras, bet ilgainiui virsta nuodais, pasakyta, yra aistringos prigimties.“ Tai daugeliui mūsų pažįstamas laimės pojūtis, kylantis pasiekus materialius tikslus ar regint, girdint, jaučiant malonius juslėms daiktus ar reiškinius. Taigi gyvenimo tikslas aistros gunos veikiamiems žmonėms geriausiu atveju yra kūrybinė veikla, o dažniausiai tai – kaupimas ir mėgavimasis brangiais daiktais, prestižo, aukšto statuso visuomenėje siekimas, išorinio spindesio kerai. Kokį gyvenimo būdą sukuria tokie tikslai? Tai gyvenimas, kurio pagrindas – konkurencija, pavydas, slaptus motyvus turintys santykiai ir diplomatija. Žmogus, veikiamas aistros, veidmainiauja, meluoja, jam rūpi susikurti išpuoselėtą įvaizdį. Dėl to toks asmuo dažnai patiria stresą, gyvena ateitimi. Aistra verčia žmogų nuolat „nertis iš kailio“, vaidinti paties susikurtus „vaidmenis“. Aistra, palyginus ją su neišmanymu, jau yra tarsi žingsnis į priekį sąmoningumo ir progreso link. Vis dėlto tikslai aistros gunoje nesutampa su vidinėmis sielos vertybėmis, yra nulemti vartotojų visuomenės, todėl tai veda prie nusivylimo ir savęs niokojimo. Sielos energija švaistoma išoriniams pasiekimams, ji pati iš tokio gyvenimo nieko doro negauna. Tiksliau tariant, toks žmogus jaučiasi apgautas. Todėl laimė aistros gunoje iš pradžių atrodo it nektaras, o galiausiai virsta nuodais. Ji teikia trumpalaikį pasitenkinimą, kuris greitai nusibosta. Pagrindinė žmonių, apimtų aistros, klaida ta, kad jie neatsižvelgia į visa griaunančią laiko tėkmę. Laikas bėga, žudo kūną ir visa, kas materialu. Laikas perkainoja visas laikinas vertybes. Todėl net išoriškai sėkmingas, turtingas žmogus gyvenimo pabaigoje praranda viską.

Laimė dorybės gunoje dažnai gali atrodyti keista ir nesuprantama. Vis dėlto ji artimiausia sielos, arba mūsų prigimtinio „Aš“, interesams. Dorybės gunos laimė apibūdinama taip: „Kas iš pradžių atrodo nuodai, o pabaigoje – tarytum nektaras, ir kas pažadina žmogų dvasinei savivokai, yra dorybės gunos laimė“ („Bhagavad-gita“ 18.37).

Kodėl toks laimės tipas iš pradžių primena nuodus? Todėl, kad tada, kai žmogus, įgavęs tinkamų žinių, pradeda keisti savo gyvenimą, mitybą, blogus įpročius, tai sutrikdo žmogaus protą, kurio pagrindinis troškimas – tenkintis. Tačiau šias reformas atlieka intelektas, skatinamas aukštesnių motyvų. Tai panašu į atpratimą nuo tabako arba narkotikų, kai abstinencijos sindromas kankina, kol visi toksinai nepasišalina iš organizmo. Tereikia iškęsti perėjimą prie sveikos gyvensenos (pasitelkus intelektą), o po to pokyčiai taps įprasti. Po apsivalymo nuo blogų įpročių stadijos tai, kas atrodė it nuodai, tampa nektaru. Žmogui, veikiamam aistros ir neišmanymo gunų, dvasinis gyvenimas atrodo tarsi nuodai, taip kaip žmogui, sergančiam geltlige, saldumynas atrodo kartus. Tačiau nėra kito pasveikimo būdo – tik suvartoti saldžią gliukozę, nors ligoniui ji karti. Jam pasveikus saldumo pojūtis sugrįžta.

Šis laimės tipas padeda mums atkurti savo prigimtinį „Aš“. Tai pats svarbiausias atradimas gyvenime, kurio neįmanoma įvykdyti be dvasinių žinių. Be saulės šviesos viskas atrodo pilka ir blanku, tačiau saulės šviesoje brangakmeniai apreiškia savo pilną švytėjimą. Dvasinės žinios ir mums leidžia pamatyti save kaip amžiną sielą ir suprasti savo amžinus poreikius.

Taigi tikslo neturėjimas (neišmanymo guna) veda prie naikinančio gyvenimo būdo ir degradacijos. Klaidingas tikslas (aistros guna) – į laikiną pasitenkinimą ir jį sekantį nusivylimą. Tikrasis tikslas (dorybės guna) leidžia žmogui harmonizuoti išorinį ir vidinius interesus. Neišmanymas turi būti sumažintas iki absoliutaus minimumo. Nuo aistros gunos įtakos žmogus negali visiškai išsivaduoti. Vis dėlto dvasinis žinojimas, kultūra ir praktika mūsų aistrą nukreipia į dorybę ir pašvenčia aukščiausiam tikslui. Tam, kad viščiukas gimtų, reikia sudaužyti lukštą. Taip pat ir mums būtina „ištrūkti“ iš iliuzinių vertybių lukšto.

Pagal Vasilijaus Riukovičiaus Tuškino (Vradženda Kumar prabhu) straipsnį „Trys laimės tipai“ parengė Eldaras Gramyko

Pasidalinkite su kitais!