Kviečiu visus vyrus žygdarbiui!

football-560467_1280

Netylant kalboms apie senstančią tautą, dalinuosi įžvalgomis, kodėl šeimos nenori turėti vaikų, o ir tikrąsias šeimas siekia kurti vis mažiau žmonių.

Svarbiausia šių demografinių problemų priežastis – tai nesirūpinimas moterimis. Jau nuo mažų dienų mergaičių niekas nesaugo ir nebepuoselėja. Užuot gavusios dėmesio, meilės ir laiko bendriems ugdomiems užsiėmimams su tėvais, jos patiria didelius emocinius krūvius. Pervargę tėvai, dažnai pinigų uždirbantys tik pagrindiniams šeimos poreikiams patenkinti, grįžę namo nebeturi energijos ir noro leisti laiką su vaikais. Tokiose šeimose išaugusios mergaitės jaučiasi nelaimingos ir nenori turėti savo vaikų vien todėl, kad nepasmerktų jų tokiam pačiam likimui.

Suaugusios moterys neturi galimybės „atsiremti“ į savo vyrus, nes jie praranda vyriškus charakterio bruožus. Vyrai dažniau kilnoja sklidinus bokalus, nei ieško sprendimų ir kaupia jėgas tiems sprendimams įgyvendinti. Dažnai vyrai vaikosi patogesnį, malonesnį gyvenimą ir užuot priėmę atsakomybę už šeimos išlaikymą, labiau linksta pasidalinti ar netgi perduoti šias pareigas moteriai.

Šiuo metu itin retai pasitaiko, kad viešumoje kilus konfliktui ar pastebėjus ką nors netinkamai elgiantis pro šalį einantys vyrai ryžtingai sustabdytų chuliganus ir padėtų išspręsti situaciją. O juk visuomenei, turinčiai tokių stiprių vyrų, nereikėtų ir policijos pareigūnų. Vis dėlto kol vyrai vengia atsakomybės ir negina silpnesniųjų – moterų, vaikų ar senelių – moterys jaučiasi vis labiau nesaugios ir baiminasi dėl savo būsimų ar esamų vaikų ateities, saugumo. Labai gaila, bet nesimato ir valdžios žmonių iniciatyvų tokiai situacijai spręsti.

Moterų nepasitenkinimas materialia padėtimi dažnai susijęs su pertekliniais jų poreikiais, kurių vyras šeimoje nesiima „reguliuoti“. Vyro pareiga – numatyti šeimos gyvenimo gaires, dvasines ir moralines vertybes iškelti aukščiau nei materialinę gerovę. Vyras savo šeimą turi vesti aukštesniųjų tiesų pažinimo link, nes jam pagal prigimtį yra lengviau atsiriboti nuo materialių troškimų, suvaldyti protą ir racionaliai pažvelgti į situaciją iš šalies.

O kaip vyksta iš tikrųjų? Moterys nebevaldo savo norų, o vyrai šeimose nebevykdo tikrosios funkcijos – neveda šeimos dvasingumo link. Susiklosčius tokiai situacijai, moterys pačios ima spręsti savo perteklinių poreikių finansavimo klausimą ir ieško darbo, o ne mokosi pasitenkinti tuo, ką turi. Moters pertekliniai poreikiai atsiranda iš neramaus proto ir nepasitenkinimo gyvenimo kokybe – o už tai ir yra atsakingas vyras.

Nors perteklinių poreikių vadyba šeimoje būtina, vis dėlto jos nepakanka sukurti harmoningai aplinkai, kurioje moteris jaustųsi rami ir apsaugota. Labai svarbu kartu nusistatyti gyvenimo vertybes, padėsiančias eiti gyvenimo keliu ir leisiančias suvokti materialių ir dvasinių poreikių balansą. Be to, dvasinis pažinimas lengvesnis, kai vyras moka priimti moters emocijas ir jas nuraminti. Stipraus vyro užnugaryje moteris lengviau pasitenkina jai sukuriama gerove ir įvertina savo vyro siekius atrasti žymiai vertingesnę laimę, nei materiali.

Šiuolaikinėje visuomenėje peršama nuomonė, kad vienas vyras dirbdamas negali išlaikyti šeimos. Todėl vis daugiau moterų perima šią pareigą. Vis dėlto jų tikslas ir svarbiausias užsiėmimas turėtų būti jų ir jų šeimų laimė bei harmonija.

Moterys bando įgyti profesijas, mokslo laipsnius ir taip bando apsisaugoti nuo pavojaus likti visiškai vienos ar neapsaugotos. Jos nesirūpina santuokos išlaikymo gebėjimų vystymu. Ir moteris, ir vyras turi rodyti pastangas išlaikyti šeimą harmoningą – kiekvienas savaip, rūpindamasis savo pareigomis. Moterys, vedinos nepasitikėjimo, iškelia sau kitus, profesinės veiklos, prioritetus, kad galėtų „avariniu būdu“ užsitikrinti materialią gerovę. Taip jos praranda laiką mokytis tikrųjų moters pareigų: šeimos židinio kurstymo bei vaikų auginimo subtilybių.

O tėveliai, augindami savo mergaites, toliau perduoda joms tokias nuostatas ir prie „laimingos vaikystės“ dar priduria savo nebrandžias, nesukontroliuotas emocijas, kad dukros pasijustų kaltos dėl savo mamų nenusisekusio gyvenimo. Galiausiai, jau pasenę tėvai reikalauja savo vaikų „skolos“: rodyti laimingus, švytinčius veidus, nekreipiant dėmesio į gyvenimo sunkumus, lydimus kaltės ir nesaugumo jausmo…

Tad kaip gali gerėti demografiniai gimstamumo rodikliai, jei mes tiesiog tik kalbame apie juos ir bandome nereikšmingomis priemonėmis juos reguliuoti. Dauguma vyrų vis dar nepajėgia pradėti nuo savęs – pagaliau imti vykdyti savo pareigas! Kviečiu visus vyrus šiam žygdarbiui!

Pasidalinkite su kitais!