Kuris asmuo pats aukščiausias

bells-2181711_960_720

Kartą vienas paprastas kaimietis panoro tarnauti pačiai iškiliausiai asmenybei. Jis nukeliavo pas savo miesto merą ir pasiprašė darbo. Tarnaudamas merui žmogelis pastebėjo, kad jo šeimininkas atiduoda mokesčius kažkokiam lankytojui. Paklausus, kas yra šis lankytojas, meras atsakė, kad tai gubernatoriaus atstovas. „Ar gubernatoriaus svarbesnis už tave?“. „O taip, jis užima kur kas aukštesnę padėtį“. „Tada aš noriu tarnauti jam“, – pareiškė kaimietis. Meras, kuriam patiko sąžiningas darbuotojas, rekomendavo jį gubernatoriui.

Kaimietis ėmė tarnauti gubernatoriui. Po kurio laiko gubernatorių aplankė žmogus, lydimas kelių raitelių. Gubernatorius maloniai pasveikino svečią ir elgėsi su juo itin pagarbiai. Nutaikęs progą kaimietis pasiteiravo gubernatoriaus, kas gi šis ypatingas svečias. „Tai karaliaus vietininkas“, – atsakė gubernatorius. „O kas tas karalius? “, – paklausė kaimietis. „Jis yra visos šalies valdovas, – paaiškino gubernatorius. – Jis yra labai didi asmenybė“. „Ar jis didingesnis už tave? “, – paklausė žmogelis. „O taip, aš esu tik jo tarnas.“ „Tada norėčiau tarnauti jam.“ Kaimietis buvo puikus ir talentingas darbuotojas, todėl gubernatorius nusiuntė jį karaliui, tikėdamasis taip pamaloninti savo valdovą.

Naujasis karaliaus tarnas padirbėjo kelis mėnesius, ir tada, vieną gražią dieną, karalius įsakė jam pakinkyti vežimą. Į karalystę atvyko didis išminčius, tad karalius norėjo su juo pasitarti, kaip tinkamai valdyti. Kaimietis atidžiai stebėjo, kaip karalius prieina prie švento asmens, išreiškia jam savo pagarbą, po to atsisėda ir įdėmiai klausosi išminčiaus kalbos. Kai karalius susiruošė grįžti į savo rūmus, kaimietis prisiartino prie išminčiaus ir paklausė, ar jis esąs iškiliausias asmuo. Išminčius atsakė, kad jis tėra paprasčiausias tarnas. „Tada meldžiu, pasakyk man, kas yra pats aukščiausias asmuo?“ „Jei nori rasti aukščiausią asmenį, turi keliauti į Narajanos šventyklą,“ – patarė jam išminčius.

Nedelsdamas nė akimirkos, žmogus išsiruošė į kelią. Kai jis galų gale pasiekė šventyklą, jau temo ir šventyklos durys buvo užrakintos. Žmogelis ilgai beldėsi. Pagaliau pasirodęs šventikas paliepė atvykėliui eiti namo ir grįžti kitą dieną. Neturėdamas kur eiti keliauninkas atsigulė prie vartų ir užmigo. Prieš aušrą iš netoliese esančio kaimelio į šventyklą atėjo keli brahmanai (šventikai). Jie pastebėjo miegantį žmogų, kurio kūnas buvo užklotas vienu iš Dievybės čadarų (apsiaustų). „Čia vagis!“ – sunerimo šventikai. Supykę jie pažadino kaimietį ir ėmė tardyti, iš kur jis gavęs čadarą. Žmogus suglumęs atsakė, kad nežino, iš kur jis atsirado. Tada brahmanai pamėgino atidaryti šventyklos duris, bet jos vis dar buvo užrakintos.

Dabar brahmanai suprato, jog Pats Viešpats Narajana apsiautė čadaru savo tarną, kad šis nesušaltų miegodamas. Šventikai išklausinėjo kaimietį, iš kur jis atvykęs, ir šis papasakojo savo istoriją. Žmogelis buvo pakviestas į šventyklą ir išmokytas tarnauti Dievybei. Šitaip jis galiausiai tapo aukščiausios asmenybės tarnu.

Turime suprasti, kad visų veiksmų ir pastangų kulminacija yra atsidavimo tarnystė Viešpačiui.

Dhirašanta Gosvamis

Pasidalinkite su kitais!