Kur tavo širdis?

monkey-390478_960_720

Sykį krokodilas pamatė medyje tupinčią beždžionę ir pasiūlė jai pajodinėti ant jo nugaros.

Beždžionė džiugiai priėmė pasiūlymą. Kurį laiką pasidžiaugusi neįprasta kelione, beždžionė paklausė: „Kur mes traukiame?“ Krokodilas atsakė: „Gabenu tave pas savo žmoną, nes ji nori pasigardžiuoti tavo širdimi.“ Beždžionė atšovė: „Mat kaip, o aš lyg tyčia palikau savo širdį medyje. Teks grįžti jos pasiimti.“ Kvailas krokodilas taip ir padarė. Kuomet jiedu sugrįžo, beždžionė liuoktelėjo į medį ir, žinoma, nė nesirengė vėl leistis žemyn.

Karmos dėsnio verčiamos gyvosios būtybės klajoja po visą visatą. Vienos pakyla į aukštesnes planetas, kitos nupuola į žemesniąsias. Iš daugybės milijonų klaidžiojančių esybių tik nedaugeliui pasiseka Viešpaties malone sutikti tikrą dvasinį mokytoją. Dievo ir dvasinio mokytojo malone tokia asmenybė gauna dvasinės tarnystės sėklą.

Gyvoji esybė (dživa), apdovanota atsidavimo Viešpačiui sėkla, turi pasodinti ją savo širdies sode. Po to Viešpačiui pasišventęs sodininkas privalo reguliariai ją laistyti, t. y. atlikti dvasinę praktiką, ypač klausyti ir giedoti šventus Dievo vardus.

Tarsi sode, kur šalia vertingų augalų visuomet ima želti piktžolės, dvasinėje tarnystėje taip pat būtina nuolat rauti piktžoles, kad jos nenustelbtų atsidavimo daigo. Šie kenkėjai pasirodo įvairiais pavidalais – tai pasaulietiniai filmai, muzika, knygos, žurnalai, tuščias laiko švaistymas, kuris konkuruoja ir stabdo gležnų atsidavimo Viešpačiui daigų augimą.

Būkite atsargūs ir nesileiskite šio pasaulio „krokodilų“ suviliojami, kad šie vėl nenusineštų jūsų širdžių į materialios egzistencijos vandenyno platybes. Geriau palikime savo širdis Vrindavane (šventoje žemėje) ir patikėkime jas saugiam Viešpaties lotosinių pėdų prieglobsčiui.

Dhirašanta Gosvamis

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!