Iš kur pasisemti energijos ir kaip įveikti apatiją? (I dalis)

pexels-photo-712413

Laimingų ir sveikų žmonių mažėja sulig kiekviena diena. Mūsų visuomenės gyvenime vis daugiau tokių frazių kaip: „Gyvenu dėl savęs“, „Man, mano, mane…“, „Vartoti! Vartoti! Vartoti!“ ir panašiai. Bet, kad ir kaip prekių bei paslaugų pasiūla bandoma patenkinti šiuolaikinį žmogų, jis tampa vis nelaimingesnis.

Prašvitusieji įvairių mokymų mokytojai ir išminčiai, o taip pat šiuolaikiniai mokslininkai tvirtina, kad viskas, kas kyla iš netikro ego, savanaudiškų motyvų, net jeigu iš išorės tai atrodo kilnus darbas, veda į susinaikinimą ir kančią. O viskas, kas kyla iš širdies, besąlyginės meilės jausmo veda į palaimą, sveikatą ir pilną harmonijos jausmą su savimi bei aplinka.

Žmonių viduje įrašytas noras augti ir tobulėti. Bet ar iš tikrųjų žmogus tobulėja, ar ne, galima spręsti pagal du požymius: pirma, su kiekviena diena jis tampa vis laimingesnis, ir antra, jo santykiai su aplinkiniais gerėja. Jei šių požymių nėra, nesvarbu, kokius kursus jis lankytų, darytų gerus darbus ar netgi užsiimtų dvasine praktika – jis degraduoja.

Egoistinis mąstymas

Kas nutinka su organu arba ląstele, kurie nenori dirbti viso organizmo labui, o tik gauti ir naudoti organizmo resursus? Tokios ląstelės ir organai tampa vėžiniais ir jei organizmas jų neatsikrato – miršta. Tokiu pat būdu viskas vyksta ir visatoje. Visata mėgina atsikratyti vėžinių ląstelių – egoistinių žmonių arba net visos civilizacijos. Pirmiausia ji nustoja duoti jiems energiją. O energijos neturėjimas sukelia depresiją ir ligas.

Davimas

Tikroji laimė ateina duodant, aukojantis. Pajusti tikrą meilę galime tik duodami. Egoistiškas, gobšus, pavydus žmogus negali mylėti. Ir vargu ar kas pamils tokį, ar norės su juo bendrauti. Suprantama, toks žmogus negali būti laimingas. Duoti ir dalintis mes išmokstame tada, kai esame neprisirišę ir nepriklausomi. Kuo mažiau esame prisirišę prie šio pasaulio, tuo daugiau ir lengviau galime atiduoti.

Ar jūs nelaimingas egoistas?

Kaip tai patikrinti? Jeigu noras gauti ir imti yra didesnis negu noras duoti – reiškia, jūs esate priklausomas nuo aplinkos. Gaunantis yra priklausomas, o atiduodantis, priešingai – laisvas. Vienas Kabalos mokytojas pasakė, kad pagrindinis šio mokslo tikslas – paversti žmogų altruistu ir tokiu būdu išlaisvinti jį iš egoizmo.

Ajurvedoje, pačioje seniausioje medicinos sistemoje, kuri pakeri savo išmintimi ir gilumu, tvirtinama, kad visų ligų ir kančių šaknys glūdi pavyde ir naudos siekime sau. Šios dvi savybės didina egoizmą, koncentraciją į save ir godumą. Savo kanonuose Arijai nurodė, kad civilizacijos žlunga ne dėl karų ar stichinių nelaimių, o dėl to, kad kiekvienas pradeda galvoti tik apie save – kaip kuo daugiau gauti, o ne duoti.

Energijų mainai

Pagrindinis harmoningos sistemos principas – energijų mainai. Šis principas atveria žmonių širdis ir pasaulį daro laimingesniu. Senovės išminčiai aiškino, kad žmogus yra tarsi visatos ląstelė ir jei jis negyvena harmonijoje su visata, negali būti laimingas. Šiuolaikiniai psichologijos ir medicinos autoritetai tai tik patvirtina. Profesorius Stanislavas Grofas (Stanislav Grof) sako: „Visų krizių pasaulyje priežastis – tai nepasotinamas egoistinių tikslų siekimas“. Piteris Raselas (Peter Russell) teigia: „Tam, kad nugalėti globalinę pasaulio krizę, kurios pagrindas yra krizė mūsų sąmonėje, būtina išsilaisvinti iš egocentrinės, materialistinės sąmonės, kuri ir sukuria visas problemas.“

Dvasinė homeostazė

Egoizmas ir naudos sau siekimas pavojingi tuo, kad jie išbalansuoja organizmą, suardo homeostazę. Homeostazė – tai pilnos harmonijos būsena tarp vidinio ir išorinio pasaulių. Tam, kad egzistuotų homeostazės būsena, gyvas sutvėrimas turi išskirti energiją. Jeigu energija neišsiskiria, tai gyva būtybė pradeda priklausyti nuo aplinkos. Pagrindinis nepriklausomybės nuo aplinkos principas, tai energijos išskyrimas pačio gyvo sutvėrimo.

Homeostazė prasideda dvasiniame lygyje ir pasiskirsto fiziniame bei cheminiame planuose. Tam, kad egzistuotų dvasinė homeostazė, mes turime būti nepriklausomi nuo pasaulio. Juk kuo stipriau aš priklausau nuo išorinio pasaulio, bet kurioje sferoje, tuo greičiau šio pasaulio pasikeitimai gali mane sunaikinti. Pirmykštis žmogus galėdavo greitai mirti nuo sausros arba nukritusios temperatūros. Taip pat seniai pastebėta, kad kritinėmis sąlygomis, pavyzdžiui, konclageriuose, laukinėje gamtoje, pirmieji žūsta egoistinės, agresyvios natūros žmonės. O prie nieko neprisirišusieji jogai, rodos, neįveikiami jokių aplinkybių. Jie gali ir ant vinių miegoti, ir sniegas aplink juos ištirpsta.

Rusijoje stalinizmo laikotarpiu buvo išleistas įsakymas, pirmiausia iššaudyti tikinčiuosius ir šventikus. Kadangi jie, kažkokiu keistu būdu ne tik neišmirdavo pragariškomis sąlygomis konclageriuose, bet dar rūpinosi kitais kaliniais ir iki paskutinių gyvenimo minučių švytėjo meile ir laime.

Laukite tęsinio…

Pagal Rami Blekt knygą „Tobulos asmeybės vadovas“ („Самоучитель совершенной личности“) straipsnį parengė R. Mikšiūnaitė, svetainė: Vedukeliu.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!