Kuo skiriasi įsimylėjimas nuo meilės?

Untitled

Viena iš didžiausių daugumos porų problemų yra ta, kad mes dažnai painiojame įsimylėjimą ir meilę. Mes nesuprantame, kad įsimylėjimas yra nepastovios prigimties ir pakankamai greitai išeina, o meilė reikalauja kasdienio darbo su santykiais, tačiau ne kiekvienas sugeba taip gyventi.

Dievas sujungia žmones ir kurį laiką išlaiko juos kartu, suteikdamas jiems pasitenkinimą, tai yra įsimylėjimą. Tačiau ši dovana suteikiama laikinai: tam, kad žmonės vėliau patys galėtų sukurti tikrus santykius, kupinus meilės ir rūpesčio. Tikros meilės pripildyti santykiai reiškia, kad mums nieko nereikia iš artimo žmogaus, tiesiog norime patys jam tarnauti. Už jūsų tarnystę ir meilę dėkingas artimas šeimos narys galiausiai ir pats pradės gyventi tokia dvasia. Jeigu sutuoktiniai kartu pasiekia tokį meilės suvokimą, tai jų laukia beribė laimė.

„Jei moteris nieko nereikalauja ir tiesiog tarnauja vyrui, tai iš jo, nori jis to ar ne, pradės sklisti dėkingumas. Kodėl? Todėl kad tarnystėje slypi nesavanaudiškumas. Paprastuose santykiuose, kuriuose nėra Dievo, nesavanaudiškumo taip pat nėra. Mes savanaudiški iš prigimties. Mūsų klaida ta, kad tikimės atsako iš savo artimųjų, o jiems reikia tiesiog besąlygiškai tarnauti su meile. Bet yra toks įdomus fenomenas: šeimyninio gyvenimo pradžioje Dievo valia abu sutuoktiniai tikrai jaučia abipusę trauką ir pan. – tai ir yra vadinamasis įsimylėjimas, nors žmonėms atrodo, kad tai – tikra meilė ir tikras gyvenimas. Žinokite, tai iliuzija. Tai tiesiog išankstinė premija“, – paaiškina Olegas Torsunovas.

Šį santykių periodą galima palyginti su kompiuterinės programos demonstracine versija. Kol parodomoji versija veikia, žmogui viskas patinka. Ji jam parodo, kaip viskas turi būti. Po to šios versijos galiojimo laikas baigiasi, tenka apsieiti be jos. Taip pat ir šeimyniniame gyvenime. Žmonės susitinka, pradžioje viskas smagu ir gražu, todėl jie įsivaizduoja, kad taip bus visada, nors ir žino, kad visi šeimyniniame gyvenime patiria kančių. Bet žmonės nenori apie tai galvoti, jie įsitikinę, kad jiems pasisekė, ir tenkinasi santykiais kaip tik sugeba, tarsi „išsiurbdami“ iš savo artimųjų visą meilę. Tai reiškia, kad dabar veikia tikrų santykių parodomoji versija. Bet ji negali trukti amžinai, todėl po 2-3 bendro gyvenimų metų viskas baigiasi. Kartu su demonstracine versija pasibaigia ir įsimylėjimas. Kodėl tai įvyksta? Todėl, kad abu sutuoktiniai bandė patenkinti savo jausmus, nesirūpindami vienas kitu. Taip išsiurbę visą gerą energiją, žmonės pradeda „aiškintis santykius“ arba skiriasi, ieškodami naujos meilės.

„Vasara baigiasi, mano brangieji. Pas visus žmones. Jei žmonės susitiko tik tam, kad gerai praleistų laiką, pasitenkintų, išbandytų savo „laimės valandą“, tai viskas baigsis ir nieko gero iš to neliks“, – pastebi Olegas Genadijevičius Torsunovas.

Vedose teigiama, kad beribio atsidavimo jausmas, kylantis iš pradinio įsimylėjimo, turi melagingą prigimtį. Jis apdainuojamas daugelyje dainų, aprašomas knygose, bet iš tiesų neturi vertės. Todėl, kad vertę turi tik tai, kas sukurta mūsų pačių rankomis. Tikra meilė neateina šiaip sau, ji aplanko kaip apdovanojimas ir turi dėkingumo formą. Todėl tikrus artimus jausmus galima pajausti tik tarnystėje artimam žmogui. O jeigu mes tiesiog norime, kad kitas žmogus tenkintų mūsų užgaidas, tai tokiuose santykiuose meilės nebus – laukia vien kančios. Įsimylėjimas ir tikra meilė neturi nieko bendro, tai iš tiesų yra pagrindinė daugumos šeimų problema. Mums sunku suprasti, kad likimas gali dovanoti mums įsimylėjimą ir artimą žmogų, tačiau laimė santykiuose – tai mūsų pačių darbas.

„Žinokite, kad įsimylėjimas, kuriuo jūs taip stipriai tikite, būtinai praeis. Neįmanoma jo išlaikyti visą gyvenimą, nes jis mums nepriklauso. Tai yra duodama mums iš aukščiau. Dievas mums tai dovanoja, čia visiškai nėra mūsų nuopelnų. Pasistenkite tai suprasti. Kai žmogus jaučia, kad jam kažkas duodama iš malonės, jis tai brangina“, pabrėžia Olegas Torsunovas.

Dažnai mes nesame linkę galvoti, kad artimas žmogus mums duodamas iš aukščiau. Esame įsitikinę, kad susitikome atsitiktinai arba patys jį suradome. Todėl žmonės suartėja, o iškilus pirmiems sunkumams bando skirtis. Jie nesupranta, kad Dievas juos tyčia sujungė tam, jog jie kartu, nepaisydami kančių ir skausmo, įgytų harmoniją ir taptų stipresni.

Vedose mokoma: Dievas skyrė tau šį žmogų, nes jis turi tokius pat trūkumus, kaip ir tu, nes tik su juo tu turi šansą atidirbti savo karmą, pakeisti savo charakterį ir požiūrį į gyvenimą. Jis – tavo laimės raktas, todėl tarp jūsų kilo įsimylėjimas ir noras sukurti šeimą. Dažnai būna sunku suprasti, kad šiame pasaulyje mes iš tiesų nieko nesprendžiame. Viskas, ką mes galime, tai tarnauti savo artimam žmogui ir nieko nereikalauti atgal. Kai tai suvokiame, pradedame gyventi pagal Dievo valią, tada Jis duoda mums tiek laimės, kiek Pats turi.

„Negalima iškeisti aukso dėžės į vieną rublį. Kai žmogus jaučia tikrus jausmus santykiuose, tai jam suteikia labai daug laimės ir gilumo. Kaip tai galima iškeisti į išdavystę? Neįmanoma. Todėl santykiai, sukurti iš tikros meilės, neturėtų nutrūkti“, paaiškina O. Torsunovas.

Kai tarnaujame savo artimiesiems, nieko nelaukdami iš jų mainais, tada jie tampa tokie dėkingi, kad sugeba išklausyti mus ir tada, kai esame itin atviri. Dėkingas žmogus yra pasiruošęs išgirsti netgi tai, kokių jis turi trūkumų, kas yra tikėjimas Dievu ir panašiai. Tai yra meilė.

Jeigu žmogus iš tikrųjų tarnauja artimam žmogui ir suvokia jį kaip sielą, jis niekada net nepagalvos apie tai, kad galima išeiti pas kažką kitą. Tokiu atveju santykiai tampa tyri ir išaukštinti, niekas negali jų nutraukti. Pats Dievas gins tokią šeimą. Jei žmonės pasiekė tokį suvokimą, tai kitą gyvenimą jie bus kartu jau aukštesnėse planetose ir drauge keliaus į dvasinį pasaulį. Vedose tokie santykiai vadinami amžina meile.

Šaltinis: paskaita „Kaip rūpintis artimaisiais. Kas yra giminingi jausmai“, 2014 metai, rugsėjo 24 diena, Anapa

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!