Kristina Jasudaitė: „Mano vyras – lyg barometras, nurodantis judėjimo kryptį“

Cover-3

Fotografė ir kelionių organizatorė Kristina Jasudaitė įsitikinusi – poros santykiai nėra savaime besiklostantys. Jiems būtinas laikas, kai mylimieji tiesiog būna vienas su kitu. „Mano vyras – lyg barometras, nurodantis judėjimo kryptį“, – taip gražiai lietuvė pasakoja apie mylimąjį Khalidą. Savo šeimą ji vadina netradicine – sutuoktiniai daug keliauja atskirai.

– Kokiomis aplinkybėmis judu susitikote?

– Mane vis traukdavo į Maroką. Todėl išgirdusi apie dvasinės muzikos festivalį paisiau įkvėpimo ir nukeliavau ten. Paskutinį vakarą išsiruošiau į sufijų koncertą. Jame, stovinčią minioje, mane ir pamatė Khalidas. (Beje, jo vardo reikšmė – „nemirštantis“). Atėjo toks laimingas, lyg milijoną laimėjęs būtų. Tik vėliau paaiškėjo, kodėl. Pasirodo, jau buvo mane nusižiūrėjęs ir tikėjosi vakare sutikti.


Padėk Balarama.lt gyvuoti!

 www.balarama.lt/parama

————————————————————————————


– Drauge skaičiuojate dešimtus metus, susilaukėte ir gražiai auginate sūnų. Kas padeda augti poroje?

– Abu suprantame, kad poros santykiai nėra savaime besiklostantys. Jiems būtinas bendras laikas, romantinė dalis, pabuvimas vienas su kitu. Pirmus dvejus metus buvome išprotėję tėvai ir taip panirę į vaiką, kad ėmė trūkti dėmesio vienas kitam, pamėgtiems dalykams… Ilgainiui ėmėme vėl atrasti vienas kitą, dažniau išeiti iš namų. Bet mes nesame tradicinė šeima: daug keliaujame atskirai. Šiuo metu auginame sūnų, todėl keliauju ne tiek daug, kiek anksčiau, tačiau įdomesnių kelionių neatsisakau. Khalidas organizuoja išskirtines keliones į gimtąjį Maroką, aš vien praėjusiais metais taip pat nemažai keliavau. Suskaičiuoju septynias keliones nuo Nepalo link Maroko. Lydėjau grupę po Jordaniją, keliavau į Gozo salą, į Kiprą. Taip jau gyvename: žiemą – kelionėmis, vasarą – fotografija.  

– Ilgą laiką dirbai turizmo srityje, esi apkeliavusi daugiau kaip penkiasdešimt pasaulio šalių. Kaip panirai į fotografavimą?

– Padariusi pertrauką turizme sulaukiau kvietimo fotografuoti. Mano pomėgis tapo vienu iš pragyvenimo šaltinių. Taip iki šiol turizmą su fotografija ir derinu. Ne taip seniai su vyru ėmėme organizuoti turus į Maroką. Khalidas atskleidžia autentišką gimto krašto veidą, o aš – drauge.

– Kaip atrodo Marokas ne turisto akimis?

– Marokas – istorijų pasakotojų šalis, todėl kaskart jame jaučiuosi kaip kino filme. Marokietis tu ar ne, ne taip svarbu. Kaskart apie tave kuriamos istorijos, jiems tu visad personažas. Dauguma Maroko moterų nedirba (mano vyro šeimos moterys taip pat. Nors pabaigusios teisės ir odontologijos studijas). Jos gyvena išlaikomos vyrų, daug meldžiasi. Gal todėl ir energetinė švara ten labiau jaučiama. Jos gardžiai gamina, visus prie apskrito stalo dukart per dieną suburia, išmano kaip ir geba kurti jaukią namų atmosferą.

Štai mano vyro mama kasryt keliauja į turgų ieškoti šviežiausių produktų. O ten ištinka kvapų ir spalvų jūra… Pradedant vietiniais prieskoniais ar papuošalais, baigiant keramikos ar odinių šlepečių (babušų) gamyba. Šalyje gausu kristalų, kalnų krištolo, rožinio kvarco. Daug ir dykumos. Jei tik ieškai ramybės jausmo, meditacija dykumoje padeda panirti į visišką tylą. Neįtikėtinas jausmas.

Kalbant apie žemiškesnius reikalus, daug kas ten vos galą su galu suduria. Dalis gyventojų kuria planus iškeliauti į Europą, tikėdamiesi šviesesnės ateities. Maroko žmonės daugelį dalykų priima labai paprastai: turi, kur miegoti, ką pavalgyti ir ačiū Dievui! Didesnių ambicijų rečiau sutiksi, jie labai vertina namus, maistą ir šeimą. Vienas kitą palaiko. Nepaprastai emocingi, mėgstantys pasiskųsti, pakalbėti.

– Ar tiesa, kad įstatyminė pusė Maroke jau palankesnė moterų teisėms užtikrinti?

– Taip, įstatymai sugriežtėjo moterų naudai. Tarkime, jei vyras nori antros žmonos, jam būtinas pirmosios sutikimas. Skyrybų atveju taip pat labai ginami moters interesai. Štai mano vyro šeima labai atvira, bet jo sesuo išsirinko uždaro matymo vyrą. Šis leidžia žmonai aplankyti motiną tik kartą per savaitę. Tai mano vyro šeima eina pokalbio su kita šeima ir ieško kompromiso.

– Kiek Maroko jūsų pačių gyvenime šiandien?

– Visi kartu skrendame ten bent kelis kartus per metus, o vyras – dar dažniau. Pavasaris ir ruduo įprastai bėga Maroke. Tik vasarą leidžiame Lietuvoje. Kai pagalvoju, kiek iššūkių mums teko įveikti – religinių, asmeninių.. Ir mes vis dar kartu. Patiriame džiaugsmą, transformuojamės ir judame į priekį. Jis netempia manęs, aš – jo. Abu esame laisvės mylėtojai, palaikantys vienas kitą. Man artimas tiek Koranas, tiek Bhagavadgyta. Suprantu, kad krikščionybės man negana, todėl prisiduriu reinkarnacijos, sielos evoliucijos žinių. Praktikuoju jogą, domiuosi mistine pasaulio pažinimo puse. O mano vyras mane „įžemina“ ir į šeimą sugrąžina.

– Khalido pradžia Lietuvoje nebuvo rožėmis klota?

– Buvo laikas, kai į tam tikras Lietuvos institucijas negalėjome ramiai žiūrėti abu… Mano vyrui buvo labai slogu ten lankytis.  Nehumaniškai žvelgė į atvykėlį iš trečiosios šalies… Bet jis nepasidavė: išsilaikė lietuvių kalbos ir Konstitucijos egzaminą. Drauge ruošėmės egzaminams. Šiandien jis jau yra gavęs Lietuvos pilietybę. Buvo susitikęs ir su Dalia Grybauskaite – padiskutavo apie šaltibarščius ir cepelinus. Bet lietuviška virtuvė jam per sunki, todėl mūsų namuose karaliauja marokietiška. Savo patiekalais jis stebina mus abu, ir sūnų pamaitina. Net mūsų auklė stebisi, kaip vaikas gali alyvuoges valgyti? O sūnus gyvas tėčio charakterio ir skonio ritmu.

– Vadinasi, jūsų sutuoktinis lietuvių būdo bruožus jau kuris laikas kaip perpratęs?

– Tik atkeliavęs į Lietuvą jis puldavo visus glėbesčiuoti ir kaip pavasario saulė švietė. Ir vis stebėdavosi mūsų žmonių šaltumu. Marokiečiai išties pasižymi artimesniu fiziniu kontaktu bendraudami: apsikabina, gali žandą paliesti. Lietuvoje šių dalykų jam labai trūko, todėl susibičiuliavo su vietine užsieniečių bendruomene: italais, arabais. Khalidui socialinis gyvenimas iki šiol labai svarbus. Tačiau tai, ko pritrūksta Lietuvoje, pasipildo Maroke.

Tikiu, kad gyvenimas – tai laimingas bilietas, taigi kiekviena patirtis yra nuostabi. Iš šio suvokimo kyla lengvumas, įkvėpimas, džiaugsmas ir ateina nauji žmonės. Bet ir mums sūnus iškelia užspaustas savybes: pyktį, susierzinimą. Kartais jaučiuosi it kokia ragana ir sau pripažįstu, kad yra manyje to irzulio… Bet paskui padėkoji Dievui už tai, kad jis sveikas ir spinduliuojantis pirmaprade jėga. Kiekviename mūsų yra pusiausvyra, tereikia ją rasti.

– Jūsiškė pusiausvyra turbūt ateina iš fotografijos?

– Fotografavimas – saviraiška sielai. Šalia turizmo ir kelionių organizavimo. Man jis lyg akimirkos meditacija, padedanti būti čia ir dabar. Savotiškas kasdienybės šventimas, o ją švęsti man labai artima. Fotografuodama atsiduodu akimirkai. Apčiuopiu nematomą kibirkštėlę. Fotoobjektyvu užfiksuoti kadrai padeda atskleisti gyvenimo atspalvius, kurie įprastai galbūt praslystų pro akis.

Mano nuotraukų pageidaujantys patys mane susiranda. Niekur nesireklamuoju, tiesiog darau tai iš širdies. Pirmą kartą nušvitimą patyriau Paryžiuje. Fotografavau praradusi laiko nuovoką, tarsi matyčiau kiekvieną momentą kitaip. Papuolusi į šį srautą pamiršau, kad neišmanau techninių parametrų. Gilintis į juos ėmiau kiek vėliau Dailės akademijoje, Niujorko instituto kursuose, pas rusų fotografus. Tobulinausi, kur tik galėjau.

Esu už spalvotą gyvenimą ir spalvingą fotografiją! Nors keliaujant juodai balta man kartais pasako daugiau. Taigi kartais norisi ir juodai baltų tonų.

– Netikėčiausia tai, kad vadinate save ryto žmogumi. Sutikite, fotografų bendruomenėje tai gana reta.

– Dauguma fotografų išties „naktiniai“ žmonės. Jie gali sėdėti iki paryčių. Aš ne. Mano kūnas nepritaikytas naktiniam režimui. Kitą dieną jaučiuosi išsibalansavusi. Jau geriau gulsiu iki dešimtos ir atsikelsiu anksčiau – ketvirtą ar penktą padirbėti. Man svarbi dermė su gamta. Tvarkydama nuotraukas neskiriu  daug dėmesio retušavimui. Koncentruojuosi į šviesą ir apšvietimą. Žinoma, žmonių fotografijoje kai kada norisi odą palyginti, bet pasaulinės tendencijos gręžiasi į natūralumą. Mados fotografai palieka spuogelius, strazdanas, raukšles.

– Jūsų nuotraukų kolekcijoje nepaprastai daug kelionių fotografijos. Ar tai ir yra jūsų aistra?

– Man patinka keliauti ir perduoti nuotraukomis vietos jausmą: sutiktus žmones, istorijas, jų veidus. Iš vienos pusės aš – stebėtoja, bet kartu ir ekstravertiškai bendraujanti, užmezganti ryšį su žmonėmis ir siekianti jį atskleisti. Pažinti kitą žmogų ir rasti priėjimą prie jo – man savotiškas iššūkis ir didelis malonumas.

Daugiausiai mano fotografijoje moteriškos linijos. Iki šiol bendradarbiauju su „Moters magijos mokykla“. Jos įkūrėja Andrė Amiya Pabarčiūtė pirmoji įžvelgė manyje gebėjimą pagauti žmogaus esybę. Vienu metu organizavau moterų keliones. Vadinu jas odisėjomis į Indiją. Taip moterų fotografijų vis gausėjo, archyvas pildėsi. Taip iki šiol tebeprašau Kūrėjo, kad vestų mane ir matytų  pasaulį mano akimis.

Fotografavimą ji vadina akimirkos meditacija, padedančia būti čia ir dabar.

Nuotraukos – iš asmeninio Kristinos Jasudaitės archyvo.

Tekstas – Kristinos Kanišauskaitės-Šaltmerės

Lila.lt 

Pasidalinkite su kitais!