Kokį pasaulį mes kuriame?..

photo-1504836054726-3e36882ddaf9

Tikriausiai pritarsite, jog apie užterštumą, atliekų tvarkymą ir klimato atšilimą šiandieną kalbama gana dažnai, tačiau apie žmogaus minčių ir nevaldomų emocijų skleidžiamą žalą kažkodėl nutylima. Turbūt todėl, jog dažnai nesuvokiama, kokia tai jėga ir kaip ji veikia. Pamėginkite nors vieną dieną pasekti savo mintis ir jas lydinčius jausmus. Jei dar to nedarėte, tikrai nustebsite…

Kokią energiją mes skleidžiame?

Visi puikiai suprantame, jog pasakytas piktas žodis skaudina labiausiai, o nuoskaudos kartina gyvenimą. Deja, bet nesugebame matyti visos tamsos, kurią sukuriame ir kuria apgaubiame visus mus supančius žmones. Galbūt vis dar daugumai atrodo, kad tai visiškos nesąmonės ir nuolat skleidžiamas pyktis, patyčios bei nepagarba kitiems yra natūralu. Juk kas čia tokio – šiandien nekenčiu, rytoj myliu. Emocija kyla, nuslūgsta ir išnyksta, bet kur dingsta į erdvę ar artimam žmogui pasiųsta neapykantos kupina mintis. Manote jos nebelieka? Nieks nematė, nieks nežino… Bet ar tikrai?


Padėk Balarama.lt gyvuoti!

 www.balarama.lt/parama

————————————————————————————


Tik kažkodėl pavargę nuo savo pačių negatyvo pradedame mąstyti apie „mistinę“ karmą. O gal likimas kaltas, kad sergame ar brangiausi žmonės nusirita gyvenimo dugnan?  Iš nevilties skubame ieškoti atsakymų arba nueiname lengviausiu keliu ir apkaltiname visą pasaulį, tapdami auka.

Mūsų akys nemato minčių ir emocijų skleidžiamos energijos, bet viską jaučia širdis bei visas kūnas. Jeigu tik skirtume daugiau laiko savistabai ir sąmoningumui, kiekvieną akimirką suvoktume, ką pasakėme ar pagalvojome ne taip.

Energija sklinda labai greitai ir šį procesą nesunku pastebėti. Pavyzdžiui, klientas kažką supykdė, nuoskauda netruko pavirsti pykčiu, kuris išsiliejo ant nieko dėto kolegos, „ne vietoje“ palikusio arbatos puodelį. Kolega, pasijutęs nekaltai įžeistas, grįžęs išsiliejo šeimoje ir taip nevaldomai plečiasi ratas.

Tad kokią energiją kasdien mes skleidžiame? Klauskime savęs to nuolat.

Ten kur yra šviesa, vietos tamsai nebelieka

Kaip kasdien prausiamės, tvarkomės aplinką, rūšiuojame atliekas bei stengiamės gyventi ekologiškai, taip turėtume užsiimti ir emocine higiena. Kasdien stebėdami mintis ir santykius su žmonėmis, greitai suprasime, kas mumyse dominuoja – negatyvas ar pozityvas.

Kasdien praplaukia milijonai minčių, vienas jų kartojame nuolat, kitos praslenka nepastebėtos. Kuo daugiau dėmesio skiriame teigiamoms, kuriančioms, mylinčioms mintims, tuo plačiau skleidžiame šviesą. Juk nereikia būti saule, kad sušildytum artimą ir praskaidrintum kasdienybę. Pakanka nuoširdaus dėmesio, džiugaus, šilto žodžio ir pagarbos.

Kuo dažniau pastebėsime gerus dalykus, tuo greičiau jų daugės. Tik mūsų pasirinkimas ar žiūrėti į saulėtą dangų, ar į telkšančias purvinas balas. Bet juk nuo to priklauso mūsų nuotaika, mintys ir jausmai…

Ne veltui sakoma: kuo dažniau dėkosime, tuo dažniau turėsime už ką būti dėkingi. Tik nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kas įsivyraus pasaulyje – šviesa ir laimė, ar tamsa ir neapykanta. Nėra nei vieno nereikšmingo asmens, visi esame tarpusavyje susiję kur kas labiau nei gebame įsivaizduoti.

Meilė sau ir artimui – gyvenimo pamatai

Apie meilę sau pastaraisiais metais kalbama gana dažnai, nes vis aiškiau suvokiama, jog tai yra raktas į laimę bei pilnavertį gyvenimą. Reikėtų įsidėmėti, jog meilė yra ne emocija, o būsena, apimanti daugybę jausmų, tokių kaip – besąlyginis priėmimas, pagarba, tikėjimas, švelnumas, džiugesys ir daugybė kitų nuostabių potyrių, kurių daugelis iš mūsų dar net nesame patyrę.

Meilė sau – tai begalinis kelias į pažinimą. Turbūt jau esate girdėję, o galbūt net jaučiate kiekviena savo kūno ląstele, jog kiekviename iš mūsų yra Kūrėjo, Gyvenimo, Dievo ar kaip bevadinsime – dalelė. Taigi, mylėdami save, mes esame vienovėje su visais savo lygmenimis – kūnu, jausmais, mintimis, siela, dvasia ir Kuriančiąją Galia.

Mylėdami artimą ir net visai svetimą žmogų, mes harmoningai susiliejame į Vienį. Todėl kaskart, kai norėsis pažerti įžeidžiančių žodžių laviną, paklauskite savęs – ką aš darau ir kokias pasekmes turėsiu? Bijoti Dievo nereikia, o verta sunerimti dėl to, ką kuriame. Būdami meilėje, aiškiai suvoksime dėl ko susidūrėme su nemalonia situacija ir dar aiškiau žinosime, kaip tinkamiausiai pasielgti.

Tikroji Meilė – tai šiuolaikiniam žmogui nelengvas kelias, bet kiekvienas privalome į jį sugrįžti. Tokia mūsų misija ir pareiga.

Prisiminę, kas esame, prisiminsime ir pasaulio kūrimo paslaptis

Savęs paieškos yra populiarios, tačiau ne visada einama tinkamu keliu. Dažnas ieško užslėptų troškimų, nerealizuotų tikslų ir kitų garsiai neįvardintų norų, tačiau tai nėra tinkamiausia kryptis. Pažinti savo svajones verta, bet to nepakanka.

Savęs pažinimas – tai kelias nuo žmogaus iki jo Kūrėjo. Siela ateina į žemę turėdama aiškius planus ir užduotis, tačiau patekusi į esamas aplinkybes bei susidūrusi su ego, nebegali laisvai realizuoti tikslų. Kuo labiau atitolstame nuo savo sielos ir dvasios, tuo stipriau jaučiame vidinį chaosą, nežinomybę, nerimą, peraugantį į nepagrįstas baimes bei depresiją. Tada pradedame ieškoti savęs…

Prisiminti save nėra paprasta, bet įmanoma. Visi turime vieną kelrodę žvaigždę – meilės jausmą (nemaišykite jo su aistra ar meile iš išskaičiavimo). Ar pastebėjote, kaip kiekvienas gyvūnas trokšta žmogaus meilės? Jau nekalbant apie mus pačius. Net mylimas augalas stiebiasi ir klesti kur kas greičiau, nei be meilės laistomas.

Grįždami į meilės būseną esame pajėgūs suvokti, kas esame ir ką galime suteikti pasauliui. Tai nuostabi, nesibaigianti kelionė, kuri kasdien stebins naujais potyriais.

Tad savęs pažinimas turėtų būti nukreiptas į meilės būsenos paieškas ir jos atskleidimą. Kuo daugiau skirsime dėmesio šio jausmo puoselėjimui, tuo intensyviau jis skleisis ir palies visus greta esančius.

Puoselėdami kuriančias mintis ir taurius jausmus, brangindami bei gerbdami ne tik artimą, bet ir visa, kas gyva, mes vieningai kuriame pasaulį, kuriame gera gyventi visiems.

 

Parengė Rūta Steponavičienė, svetainė: Tobuleju.webnode.com

Pasidalinkite su kitais!